Tokia situacija įprasta: politikai, politologai, apžvalgininkai ir ekspertai mielai kalba apie padėtį Rusijoje, jos veiksmus Ukrainoje, bando prognozuoti V.Putino likimą, viliasi, kad Rusijoje kils maištas, o kritiškos pastabos apie Lietuvos užsienio politikos sprendimus paliekamos „mintyje“.
Drąsiau Lietuvos vadovus dėl užsienio politikos kritikuoja tik anonimai. Dažniausiai tie patys, nuolatiniai, netiesioginiai radijo ar TV laidų dalyviai.
Atsargius Lietuvos piliečių vertinimus lėmė kelios priežastys. Pirmiausia staiga pasikeitusi geopolitinė situacija. Tokio posūkio santykiuose su Rusija prieš metus neprognozavo ne tik politologai, bet ir planetų judėjimą stebintys aiškiaregiai.
Pagarbaus nepasitikėjimo Rusija nuostatą, kuri dominavo pastaruosius 20 metų, pakeitė aštri kritika ir priešiškumas. Tokią poziciją palaiko dešinieji, visi kiti nusprendė nekaišioti pirštų tarp durų.
Buvęs Rusijos ambasadorius Lietuvoje J.Zubakovas dar puoselėjo, tai pats girdėjau, idėją apie Lietuvą kaip nedidelį laiptelį Rusijai bendraujant su ES. Dabar, ko gero, šios minties nebedrįstų net memuaruose paminėti.
Idėjų nebeliko, pradėjo keistis ir žmonės. Ko galima tikėtis iš naujos Rusijos politikų kartos? Ką gali apie tai pasakyti Lietuvos politologai, jeigu patys rusai to nežino?
Gausėja jaunų mokslininkų, profesionaliai tiriančių situaciją Rusijoje. Bet ar jie turi įtakos valstybės vadovų sprendimams, sunku pasakyti.
Keista: mes žinome, kokia ir kokių pažiūrų grupė žmonių veikia V.Putiną, o kas Lietuvos prezidentę ar premjerą, nežinome nieko. Gal tokių net ir nėra. Mūsiškiai vadovai patys viską išsianalizuoja?
Neseniai vienas politologas bandė paaiškinti, kodėl reitinguose pakilo socialdemokratai: neva premjeras Rusijos atžvilgiu santūresnis nei prezidentė. Galbūt. Bet A.Butkevičius apie užsienio politiką apskritai nekalba.
Diskusijai reikia bent minimalaus nuomonių skirtumo. Visuomenė tikisi, kad tuos skirtumus išryškins ne vienišiai tyrėjai, bet partijos. Tačiau mūsų partijos kategoriškai atsisako diskutuoti dėl užsienio politikos, o prezidentė yra nepartinė. Taigi tai, ar teisinga Lietuvos užsienio politika, yra tikėjimo, o ne argumentų klausimas.
Norint turėti argumentų, reikia domėtis ir gilintis. Kituose darbuose paskendę gyventojai tam neturi laiko. Todėl skirtingai nei, pavyzdžiui, amerikiečiai menkai ginčijasi dėl vadovų sprendimų užsienio politikoje pagrįstumo.
Girdėjau ir kitą, paprasto piliečio, paaiškinimą: jeigu dėl elementaraus vidaus politikos dalyko skubame į Briuselį patarimo, dėl užsienio politikos juo labiau. Tad kokia prasmė ginčytis, diskutuoti?
ES yra valstybių (Vengrija, Slovakija), kuriose patys jų vadovai sukelia diskusijas dėl užsienio politikos. Lietuvoje toks variantas įmanomas tik vienu atveju: jeigu kas nors iš valstybės vadovų staiga užimtų prorusišką poziciją. Tačiau vien nuo tokios minties kūnas pagaugais eina. Taigi gal geriau nesiveržti į diskusijas.
Dabar Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu teisinga, nors ir nesavarankiška. Nesavarankiška gerąja prasme. Naujoje geopolitinėje situacijoje Lietuva nesnaudžia. Per labai trumpą laiką išsiaiškinome, kokia iš tikrųjų mūsų gynyba, kariuomenė ir net kiek dienų atsilaikytume. Išreikalauti realūs apsigynimo planai ir iš NATO. Paprastai tokių dalykų derinimas užtrunka dešimtmečius.
Dar aiškiau tapo ir verslininkams. Kad ir kokia kita būtų Rusijos valdžia, ten visada bus daug rizikos.
Vis dėlto prezidentės pasakymas apie Rusiją kaip teroristinę valstybę yra perteklinis. Jokios naujienos jis neatskleidė. Pagerino nuolat su Maskva besikaunančiųjų savijautą, bet sunervino priverstus blaškytis pasienio postuose.
Nemanau, jog dieną naktį reikia melstis, kad Rusiją ištiktų krachas. Rusija jokiomis aplinkybėmis Krymo nebeatiduos. O kas vyks Ukrainoje, sužinosime iš šios šalies ministro lietuvio A.Abromavičiaus. Vos pradėjęs dirbti jis pareiškė, kad Ukraina korumpuočiausia Europoje.
Ateityje gali tapti rimtu diskusijų objektu ir tai, kokiu mastu Lietuvai reikia veltis į Ukrainos vidaus reikalus.
Yra dar viena aplinkybė, komplikuojanti svarstymus apie naują geopolitinę situaciją ir mūsų reakciją. Tai įvykiai Vidurinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Mums tai buvo ir tebėra tolimos problemos, tačiau jos sparčiai artėja.
Artėja Palestinos pripažinimo klausimas. Komplikuotas sprendimas. Ir čia gali tekti tiksliau apibrėžti, kas yra terorizmą palaikanti valstybė. Kadangi Lietuvoje apie tai per mažai diskutuojama, profesionaliai aiškina vienintelis prof. E.Račius, dėl įvairovės pasiremsiu dar už naujos geležinės sienos neatsidūrusiu vienu geriausių Rytų politinių problemų žinovų E.Satanovskiu.
O jis pasakė: „Jeigu prasiverš „Islamo valstybės“ kalifo Abu Bakro al-Baghdadi smogikai, žemėlapis bus taip perbraižytas, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, atrodys kaip vaikų klegesys.“
