Pastaruoju metu važinėjau po Lietuvą su viena organizacija ir žmonėms pasakojau apie svajones – kadangi dabar nustojau važinėti, tai papasakosiu apie jas jums visiems.
Man kažkodėl visada atrodė, kad ateina amžius, kai svajonės yra neaktualus ir vaikiškas dalykas. Lieka pirkinių sąrašai, kuriuos analizuojame parduotuvėje, mokesčiai ir sąskaitos, vaikų laiškai Kalėdų seneliui ir receptai vaistams, bet – svajonės? Jų jau nebereikia.
Tik matydama įvairaus amžiaus, įvairaus būdo žmonių akis, kurios įsižiebdavo vienoje ar kitoje pokalbio dalyje, aš supratau, kad – svajonės visada galioja ir jos visada reikalingos.
Aš tikiu, kad viską galima pasiekti pačiam. Na, mums visada atrodo, kad štai tai moteriai su kailiniais, kuri ką tik įlipo į automobilį, kurio aš neįpirkčiau net visus savo organus pardavus, - jai tai jau tikrai viskas einasi lengviau.
Arba tam vyrui, kuris ką tik išėjo iš savo kabineto, ant kurio durų kabo lentelė su užrašu „direktorius“ - jam tai išvis – ne gyvenimas, o tortas! Ir dar, visiems mūsų draugams, pažįstamiems, buvusiems klasiokams ir kursiokams, ir dar tai tetai, kurią šiandien sutikau parduotuvėje – visiems jiems tikrai lengviau negu man! Būtų jie manimi, žiūrėčiau, ką jie tada darytų!
Manau, kad mums visiems vienodai lengva arba vienodai sunku. Tiesiog, vienus stabdo aplinka, išoriniai veiksniai, o kitus – jų vidus ir vidiniai šėtonai. Ir visi turi su kuo kovoti arba su kuo susidraugauti. Tik vieni išdrįsta, o kiti – ne. Vieni geba veikti per sukąstus dantis, kiti – patyrę menkiausią pasipriešinimą, išsigąsta ir traukiasi. Ir tai yra vienintelis skirtumas.
Pats vienas žmogus gali labai daug pasiekti. Kalbėdami apie svajones, mes dažnai nuvertiname kitų žmonių pastangas - „a, nu tai aišku, ją gi tėvelis prakišo/ taigi jį prastūmė giminės/ Lietuva – švogerių kraštas“. Gal taip kažkur ir vyksta, bet kartais pagalvoju, jeigu visiškai, visa galva tuo patikėsiu, - tai sutrukdys mano pačios siekiams.
Kai įstojau į aktorinį, po kelių dienų patekau į tokį buitinį vakarėlį. Įėjau į virtuvę, o ten daug žmonių buvo apspitę vieną merginą, kuri vaizdingai pasakojo, kaip bandė įstoti į aktorinį, bet neįstojo, nes ten visos vietos „nupirktos“, kad ten visi vieni kitų pažįstami, tėvai ir giminės, o jaunam talentingam, nieko nepažįstančiam žmogui ten įstoti neįmanoma.
Aš iš kampo sakau: „Betgi tu meluoji, aš tai įstojau nieko nepažinodama“. Ji nesutriko: „Tu – išimtis“. Tokių mūsų išimčių buvo visas kursas. Bet jai turbūt iki šiol taip lengviau galvoti – tikėti konspiracijos teorijomis, tik ne tuo, kad jos nepriėmė dėl to, nes nenorėjo priimti ir tiek.
Manau, kad pasiekti tikslai yra daug gardesni ir saldesni, kai žinai, kad per savo ašaras, pastangas, griuvimą to pasiekei, o ne vieno skambučio pagalba. Juk taip neįdomu. Tas, kas pasirengęs jus viens du „prastumti“ į vieną ar kitą šiltą vietą – jis yra pats žiauriausias žmogus pasaulyje, nes nukanda tokį didelį kąsnį patirties, pastebėjimų ir žinių, kurio žmogus paragauja, kai pamato bent vienas prieš nosį užsitrenkusias duris ir patiria visas tas mintis, užklumpančias, kai mus atstumia, kai mes nežinome, ko griebtis, kur eiti, ką daryti.
Mūsų gyvenime yra labai daug lyginimo. Sako, kodėl negali taip gerai dirbti kaip Ilona arba taip gražiai dainuoti kaip Petras arba būti tokia pat organizuota kaip Laura arba taip kūrybingai mąstyti kaip Tomas? Ir akimirką tikrai jautiesi blogai – galvoje kirba klausimas: kodėl? Tikrai, aš stengsiuosi, paplušėsiu savaitę kitą ir jūs manęs visai nuo Petro neatskirsit!
Bet juk aš nesu nei Ilona, nei Petras, nei Laura, nei Tomas. Aš esu Beata. Gal nedaug dalykų aš darau gerai, bet kai kuriuos darau tikrai gerai. O kitų dalykų, labai daug dalykų – aš visai nemoku ir gal net niekada nemokėsiu, bet tai nereiškia, kad aš kažkuo prastesnė už tuos, kurie tai moka. Juk mes visi skylėti.
Esame kaip laikrodžio detalės. Atliekame šioje visuomenėje skirtingas funkcijas, esame skirtingiausių formų – vieni kampuoti, kiti dantyti, treti – apvalūs, bet mes ir esame tam tokie skirtingi , kad sudarytume šį puikų laikrodžio mechanizmą, kuris veikia. Jeigu dalys būtų vienodos – jis juk neveiktų. Todėl labai svarbu išsaugoti savo savastį, kad ir netobulą, daug ko nesugebančią, bet – svarbiausia, SAVO.
Yra tokių žmonių, anksčiau jų buvo labai daug mano gyvenime, dabar – jie reti it ilgasnukiai ruoniai. Tai žmonės, kuriems viskas sunku ir neįmanoma. Nedrįskite jiems užsiminti apie savo svajones – kaip mat išgirsite kaip viskas keblu, kaip neverta daryti to, ką jūs sumanėte, jie papasakos šimtą istorijų „kaip man buvo, aš irgi taip maniau, bet tu nebūk kvailas“ ir jos skambės tikrai logiškai ir įtikinančiai! Jūs nė nepastebėsite, kaip po kelių metų tapsite lygiai tokie patys – sunkia širdimi, nusvirusiomis rankomis ir pelėsiais susmirdusiu megztiniu kitiems žmonėms laidysite tuos pačius patarimus.
Bet yra žmonių, kuriems viskas įmanoma. Kuriems, neapdairiai prasitarę apie turimą norą ar slapta puoselėjamą troškimą, jūs kaip atsaką gaunate šimtą paskatinimo šūkių. Jie į jus žvelgia ir jūs suprantate, kad jie – su jumis visa savo esybe. Jie jumis tiki. Jie pučia prieš vėją ir kartais bėga eskalatoriumi prieš jo kryptį. Nesvarbu, kiek jiems metų, bet jie žino, kad svajonės pildosi.
Aš renkuosi būti su pastaraisiais. Ir kiekvieną dieną jiems mintyse dėkoju už palaikymą. Moralinis palaikymas yra gyvybiškai svarbus dalykas.
Neseniai buvau viename bare ir ten buvo karaokės vakaras. Žmonių buvo labai nedaug – puikios sąlygos mums su drauge nedrąsiai užsikabaroti ant scenos ir pabandyti padainuoti. Man buvo nelengva, nes dainuoju tikrai išskirtinai prastai, bet išdrįsau ir man buvo labai smagu.
Po mūsų žingsnio padainuoti pasiryžo ir barmenai – jie dainavo, o mes šaukėm: „Šaunuoliai! Taip ir toliau!“, plojom. Ir kuo labiau mes palaikėme juos, tuo geriau jie dainavo. Po pirmo karto dainuoti jie ėjo ir antrą, o dainuodami nebekritikavo savęs ir nesiraukdavo, praplėšę natą pro šoną, - tiesiog švytėjo džiaugsmu ir meile šiai akimirkai, šiam netikėtam mus visus užpuolusiam smagumui klysti.
Manau, kad veltui taip pabrėžiame savo ir vieni kitų klaidas. Atrodo, kad klaidos yra tai, ko įmanoma išvengti. Dėl to visi mus taip įspėja apie jas, saugo nuo jų ir bara, gėdina, smerkia suklydus. Klaidomis jie vadina netgi ne laiku ištartą žodį, dainavimą, kuris nesiekia pasaulinių žvaigždžių lygio ar tiesiog atsipalaidavimą. Tokiu atveju, nesuklysti neįmanoma.
Reikėtų akcentuoti geras natas, kad ir jų nedaug, bet jomis reikia džiaugtis. Kuo labiau jomis džiaugsimės, kuo labiau skatinsime vieni kitus jų siekti – tuo jų daugės. Kartais verta ir pačiam save pagirti. Pasirodo, tai nėra taip lengva. Rasti už ką save pagirti. Bet save galima pagirti ir už tai, kad gražiai sulankstėte megztinį. Tai pakelia ūpą.
Yra tokia futbolo komanda, „Manchester United“. Turbūt jūs žinote ją geriau už mane, nes aš ją žinau tik todėl, kad tai antroji mano vyro žmona. Bandau su ja susidraugauti.
Ši futbolo komanda garsėja paskutinės minutės įvarčiais. Tuo metu, kai priešininkas būna atsipalaidavęs, tyliai džiaugiasi savo pergale, „Man Utd“ ima ir įkala įvartį. Tada mano vyras rėkia per visą namą.
1999 m. UEFA čempionų lygos finale jie įmušė du įvarčius per papildomas minutes – per 90+1 ir per +3, kai tuo tarpu priešininkai, šeštoje varžybų minutėje įmušę įvartį, jau jautėsi esą nugalėtojai, tuo metu jau dalis „Man Utd“ sirgalių ėmė skirstytis, pripažinę Miuncheno „Bayern“ pergalę, tačiau „Manchester United“ laimėjo šią lygą. Ir tada labai daug žmonių rėkė per visą namą.
Klausiau vyro, kur jų paslaptis – jis atsakė: nepasiduoda iki paskutinės sekundės, iki paskutinės sekundės netiki savo pralaimėjimu, kovoja iki galo. Aš manau, kad galima būtų išvesti tokią paralelę ir su žmogaus gyvenimu – net tada, kai kiti mano, kad jau viskas, pralaimėjai, net tada, kai kiti ima tave vadinti pralaimėtoju ir nevykėliu, tu niekada toks nesi, kol pats nenuleidi rankų. Kovokime už savo svajones!
