Kiekvienas prasmingas klausimas slepia savyje daugiau ar mažiau išreikštą atsakymo užuominą arba bent parodo kryptį, kur atsakymo būtų galima ieškoti. Be jokios abejonės, klausimas „Kam patinka Putinas“ yra labiausiai tinkamas užduoti psichbaryje, čia tokio pobūdžio klausimai nuskamba visiškai autentiškai, yra savo vietoje.
Tačiau tuoj pat kyla kitas klausimas - kokios apimties mūsuose yra tas psichbaris, ar psichbaris plačiąja to žodžio reikšme skiriasi nuo psichbario siaurąja to žodžio reikšme, ar, tarkime, nusigėrusios kompanijos, pasikėsinusios į kitaminčio žmogaus gyvybę, dalyvis, nėra tas pats - tik kitame įpakavime psichbario personažas kaip V.Putino garbintojas skaitytojų komentarų rubrikoje arba net talentingoji Lietuvos plunksna, pati žurnalistikos karalienė, pradėjusi garsiąsias demaskavimo istorijas, naudingas visų pirma tam pačiam Putinui, be to, tokiu laipsniu, kad tampa nebeaišku – ar tave kažkas apdergė, ar tu kažką apdergei , ar galbūt pats apsišikai kažkokiame psichodeliniame labirinte, bet tikra tiesa yra tai, jog sąmonę dabar jau temdo ir vaizduotę drumsčia neapsakomas dvokas.
Bet kokiu atveju užduoti visus paminėtus klausimus psichbaryje yra mirtinai pavojingai, nes čia vyrauja anonimiškumo dvasia, slapstymasis už kitų nugarų, taigi didžiausią įsiūtį sukelia įpareigojantys prisistatyti, apibrėžti savo „aš“ paraginimai klausimo forma arba tiesioginis prašymas kalbėti savo vardu, nesislapstant minioje, nesidangstant aplinkybėmis.
Negalėčiau tvirtinti, kad psichbario kontingentas yra kažkokia penktoji kolona jau vien todėl, kad pastaruoju metu nebežinau taip tvirtai kaip anksčiau to, kas mūsuose sudaro pirmas keturias gelžbetonines valstybės pastato kolonas, kai didėjančios socialinės atskirties situacijoje išties dažnai prarandame galimybę tapti atrama vienas kitam, o prie to dar prisideda valdžios ir visuomenės susvetimėjimas, iššaukiantis varginančius kompleksus ir alergines reakcijas.
Net ir tokiame kontekste savotišku politinės kultūros nuosmukio antirekordu yra garsieji Konstitucinio teismo išaiškinimas apie teisėjų, Seimo narių, prokurorų ir valstybės tarnautojų pirmutinę teisę susigrąžinti atlyginimus į prieškrizinį lygį, nelaukiant to, kol bus atstatyti atlyginimai ir kompensuotos pensijos nepalyginai blogiau gyvenančių žmonių masėms.
Nesakykite, būtent tokie išaiškinimai ir nutarimai ypač užkelia psichbario atmosferą, kur klausimas apie simpatijas V.Putinui nuskamba ne visai veltui.
Čia savo ruožtu kažkodėl dar prisimenu ne ką kitą, o literatūrologų išaiškinimus, kad garsusis M.Bulgakovo romanas „Meistras ir Margarita“ buvo savotiškas laiškas ar kreipimasis į Staliną, tarsi ir pritariantis žiaurumams tais atvejais, kai represijos buvo nukreiptos prieš apsirijėlius, nuo godumo apspangusias menkystas, arogantiškus valstybės iždo vagis, kyšininkus.
Kaip matome, psichbario dvasia gali persiimti ne tik paskutinis runkelis, bet taip pat net garsus rašytojas ar žurnalistas, dažniausiai pastūmėtas kaip tik keršto dvasios. Tačiau visados išlieka galimybė atsidaryti langus ir išsivėdinti pridvisusius kambarius nuo nemeilės.
