Tai bus mintys žmogaus, pastaruosius dešimt metų, diena iš dienos stebinčio ant savo kūno snaiperio ginklo optinio taikiklio infraraudonųjų spindulių tašką. Viena iš pagrindinių snaiperio ginklo paskirčių – per saugų atstumą sunaikinti pasirinktą gyvąjį taikinį. Šiandien jaučiuosi esąs tas pasirinktas taikinys, kuris nuolat sekamas pro taikiklio objektyvą, į kurį yra nusitaikyta dar nuo tada, kuomet buvau išrinktas Lietuvos Prezidentu.
Nemanau, kad būtų prasminga vardinti aibės priežasčių, dėl kurių savo noru tada nesutikau išsukti iš pasirinkto kelio, pasitraukti, kada valstybės Prezidentui buvo mesti absurdiški kaltinimai ir pradėtas apkaltos procesas: tebūnie tai nurašyta praeičiai.
Tačiau tada prasidėjęs procesas, jau apžėlęs melo ir politinių intrigų piktžolėmis tebesitęsia: nepaisant Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios Kolegijos sprendimų, nutylint Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto raginimus Lietuvai, atkurti pažeistas pilietines ir politines asmens teises, t. y. „leisti“ – įvardinkime būtent šiuo žodžiu – dalyvauti politiniame šalies gyvenime arba kitaip tariant būti renkamam. Įsiklausykime: „leisti“!
Šiandien priklausyti politinės partijos Tvarka ir teisingumas bendruomenei yra didžiulis išbandymas.
Mūsų partija yra viena iš trijų valdančiosios koalicijos partnerių, geriausi „tvarkiečių“ deleguoti atstovai dirba daugelyje Lietuvos savivaldybių, Seime, Vyriausybėje ir Europos Parlamente, tačiau nepaisant to, galima išgirsti sakant, kad partija neatitinka kai kurių „reikšmingų“ politikos apžvalgininkų brėžiamo politinio spektro formato. Galbūt partija Tvarka ir teisingumas valstybės politiniame gyvenime kelia pernelyg nepatogius klausimų tiems, kas beatodairiškai siekia įsitvirtinti ilgiems laikams, greituoju būdu įdiegti Lietuvoje neoliberalistinę pasaulio tvarką?
Gali būti, kad klestinčią eurokratiją erzina ne kartą atvirai išsakytos mūsų politinės nuostatos dėl euro ar iniciatyva nustatyti vieningas minimalias pajamas Europos Sąjungoje, kad žmogus ir Lietuvoje galėtų oriai gyventi.
Galbūt todėl, kad niekada nepritarsime „baltųjų apykaklių“ ketinimams atnaujinti skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą, naudojant hidraulinio plėšimo operacijas, nepaisant grėsmės žmonių sveikatai ir žalos gamtai.
Šiandien patetiškai skelbiame demokratijos vertybių sklaidą į Rytus, tuo metu tikrosios demokratijos pėdsakų mūsuose reikia ieškoti su žiburiu, kuomet kalbama apie neįgaliuosius, vaikų namus, įkalintųjų teises, skurdą, nedarbą ir socialinę atskirtį. Skambūs žodžiai liejasi iš aukštų tribūnų apie kovą su korupcija, tačiau tikrovė yra persmelkta nepotizmo – vienos iš labiausiai paplitusių korupcijos formų – tvaiko.
Kas dėl to kaltas? Seimo narys, atvirai įregistravęs didelės parlamentarų narių grupės pasirašytą siūlomą projektą tobulinti baudžiamojo kodekso straipsnį, kurio turinio šiandien niekas negali suvokti racionaliu protu, išskyrus tariamus „kišeninius kovotojus“? Ar siūlyti pakeisti, mūsų nuomone, ydingus teisės aktus taip pat jau yra nusikaltimas?
Visa tai neadekvačiai pavadinta „prekyba poviekiu“, tačiau tikriausiai neliktų akmens ant akmens visoje šalies politinėje sistemoje ir ne tik joje, jeigu minėtas teisėkūros „šedevras“ būtų pritaikytas visiems „veikiamiems“ ir „paveiktiesiems“. Belieka vienintelė neatremiama nuoroda į tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus, tačiau kodėl šie įsipareigojimai prisimenami tik tada, kai jų reikia pridengti dvigubiems standartams, „nešvariems“ sumanymams ar grupiniams interesams.
Lietuvoje tvyro didžiulis melo ir iškreiptos moralės kamuolys, kuris ridenamas vis didėja. Kiek daug šiandien žodžių apie rūpestį paprastu žmogumi ir kaip mažai kantraus darbo siekiant įveikti tautos emigracijos rykštę, kitas problemas. Šiuo atveju norėčiau pastebėti, kad parlamentinę Migracijos komisiją tveriame jau daugiau nei metai...
Snaiperiui sakau: neturiu neperšaunamos liemenės, kodėl nešauni?
Kol esu gyvas, taip pat norėčiau pasakyti tiems, kurie kėsinasi mus parklupdyti: patraukite rankas nuo mūsų bendruomenės, patraukite savo čiuptuvus!
Mes nebijome, nes teisingumas mums reiškia, kad žmonės turi pagrindines teises, kurias sąlygoja ne socialiniai susitarimai, o nekintanti žmogaus prigimtis. Mes nebijome, nes žmogaus teises suprantame, kaip vertybę, todėl visada stosime pusėn tų, kurie sieks jas apginti. Mes nebijome ir nepaliausime reikalauti atskleisti neteisėtą politinių prisitaikėlių ir jų valdinių konglomeratą, kuris leido Lietuvoje kankinti ir niekinti žmogaus prigimtį.
Tačiau niekada nekaltinsime žmogaus dėl to, kad jis turi savo nuomonę ir Lietuvą norėtų kurti kaip valstybę, už kurios idealus buvo pralietas laisvės kovotojų kraujas. Valstybę, o ne teritoriją, kur gali šeimininkauti ir pilti atliekas, kas panorėjęs.
Ramių Šventų Kalėdų!
