Kažkas su tomis žuvėdromis negerai, nes neseniai išgirdau siaubingą Klaipėdos naujieną - miršta sparnuota miesto savastis ir grožis, polėkio simbolis- legendinis šokių kolektyvas “Žuvėdra”, gyvavęs nuo šempenktų dabar byra į šipulius, kaip kadaise sutrūnijęs Meridianas.
Kultūros paveldui iškilo pavojus, reik skubios reanimacijos! Jūs dabar mane prikalkite prie to šokių aikštelės vaškuoto parketo, bet aš tikrai pasakysiu, kad tai tokia pati kultūra ir grožis, kaip ir, kad liaudies daina yra A.Lemano „Žuvėdra” . O tie skinami pasaulio čempionų titulai yra iš dalies tik dėl to, kad normaliame vakarų pasaulyje ši grožio-sporto šaka yra visiškai nišinė, panašiai kaip vilkikų traukimas barzdomis.
Sovietmečio deficitų, vienodų pilkų atspalvių baldų, paltų ir aulinių batų laikais iškilusi rožiniais blizgučiais ir nupeštomis prūdelių gulbių plunksnomis padabintų pramoginių šokių kultūra buvo ne kas kitas, kaip provincialių tarybinių poničkų noras sukurti blizgantį Holivudą kalėjimo aktų salėje. Patosas ir perspaustas tonas, sustingusios šypsenos ir dirbtinis įsijautimas būdingas ne vien tik šiam sovietmečio pseudokultūros produktui.
Tą pačią šventvagystę galiu pasakyti ir apie oficiozinį „Lietuvos” ansamblį, smarkiai prasilenkusį su tikruoju tautiniu folkloru, tuo metu kartu su V.Povilioniene tyliai traukusiu sau sutartines kokio nors paminklosaugos instituto koridoriuose.
Ta išsišiepusi kičo šventė, įaugusi į posovietinės visuomenės kūną ir kraują tempiasi paskui mus kaip mūsų savaiminė dalis, nors jau planuojame guggenheimus ir tuoj taškysimės eurais. Juk tai ne Žaliojo tilto skulptūros, nedviprasmiškai raižančios savo tarybine ideologija mūsų žiauriai šaunų sostinės veidą. O man tas ponas kičas, fainas bičas, prasisukęs bravūriškomis manieromis ir pigia bižuterija, vis dar alsuojančia TV šokių projektuose, yra ne ką mažesnis sovietinio mentaliteto atspindys.
Puikiai pamenu, kai man buvo šešeri, į mūsų ramiai nuobodžią darželio grupę kaip švytinti kometa įskrido žinoma pramoginių - sportinių šokių trenerė, sostinės svajonių šokių kolektyvo vadovė ir įsakmiu piršto mostelėjimu dūrė į mane ir dar vieną perkarusią mano draugę, kuri darželyje nieko nevalgė ir ją nuolat pykino nuo mamos girdomų žuvies taukų.
Kadangi pati svėriau kiek daugiau nei dešimt kilogramų ir galėjau išsilankstyt į bet kokį origamį, tėvams buvo greitai įrodyta, kad privalau lankyti šokių repeticijas, nes manęs laukia šlovinga ateitis, čempionų medaliai, gėlės ir aplodismentai.
Kad trenerė buvo rimtai nusiteikusi, dabar neabejoju, nes kartu su manimi ten šokti pradėjo ir dabar jau tikra čempionė Edita Daniūtė. Nuo tada mano dar kūdikišką sąmonę reaktyviniu greičiu ėmė grūsti į rumbos ritmu besisukančių seksualių šokių gražuolių pasaulį.
Mes mažiausios, su atvėpusiais žandikauliais turėjome žiūrėti į vos kūną dengiančiais žvyneliais apsitempusias, į kablus įsispyrusias ir Alos Pugačiovos ryškumo makiažu ištepliotas dešimtmetes, su giliu atsidūsėjimu kantriai laukdamos kada išmuš ir mūsų tokio grožio valanda. Pasakojimai apie Indijos dvylikametes nuotakas čia nebūtų turėję stebinti, nes jau aštuonerių galėjai tapti ne mažiau gundanti nei Samantha Fox. Ir tai buvo norma.
Na gražu, ir viskas. Negalėčiau net nupasakoti kokiais kietai sukąstais dantimis mano tėvai kantriai stengėsi nemesti pradėto vaiko kelio. Mano architektei mamai, su visais postmodernizmo vėjais galvoje, tas pasaulis buvo visiškas košmaras, kita dimensija, bet jau kai tokie mergaitės duomenys, net baisu būtų buvę vadovei užsiminti apie skonių nesutapimus.
Pirmus metus mus daugiausiai laužė ir tampė. Prisimenu valandų valandas kai reikėdavo padarius špagatą gulėti ištiesinus nugara krūtine prisiplojus prie žemės. Kad nugara būtų dar tiesenė trenerė mėgdavo prisėsti mums ant nugarų. Kentėjau, nes tokia čempionų dalia. Po tų dresūrų net iki šiol žiūrėdama televizorių ant kilimo įsitaisau patogiausia poza - špagatu. Tačiau tikrasis išbandymų laikas atėjo antrais metais, kai mus suporavo. Man paskyrė taip pat be galo perspektyvų partnerį Dima, kuris visada mane pataisydavo: „Ja ne Dima, Ja Dzima!” Nuo pat pradžių buvo aišku, kad tarp mūsų buvo labiausiai nesubalansuota karma pasaulyje.
Jis juokdavosi iš mano kietų berniukiškų batų ir su manim iš principo kalbėdavo tik rusiškai. Aš kadangi rusiškai nekalbėjau, tai nekalbėjau su juo visai. Bet baisiausia būdavo, kai dvi valandas reikėdavo išstovėt su juo tvirtai prisispaudus ir susikibus, vis kartojant tuos nuobodžius žingsnelius.
Jo rankos buvo šaltos ir šlapios kaip varlės ir po repeticijos aš reaktyviniu greičiu šaudavau ir ilgai plaudavausi savąsias.
O dar vėliau, kai jau visu savo vaikišku kūnu nebegalėdavau pakęsti to prievartinio artumo ir intymumo ,sušnibždėdavau jam į ausį - „leguška”, o jis atsakančiai man gnybdavo į nugarą. Dimos mama buvo šitos kičo šventės maniakė - nenusakomo amžiaus ir svorio, nuo rankų iki dantų pasikausčius auksais, po repeticijų puldavo prie mano tėvų su pastabom apie mano per menką atsidavimą šiam menui.
Žinoma, kalbėjo taip pat tik rusiškai, bet jai tai buvo savaime suprantama, kita kalba ,aiškiai, šioje šalyje jai neegzistavo, o gal dar ir dėl to, kad mano mama dėvėjo ryškiai geltoną itališko stiliaus lietpaltį, su atlape įsegtu trikampiu “Sąjūdžio” ženkleliu.
Ši mano, o kartu visos šalies istorija vyko 1988-1989 metais. Ir jei mes dabar kalbame apie kažkokias dvi Lietuvas, tai aš prisiekiu, tuomet egzistavo du Vilniai dar didesniu nutolimu vienas nuo kito.
Tikroji inteligentija tyliai ramiai skrebeno sau buteliuose ar universitetų kambarėliuose disertacijas, rašė ir kalbėjo ezopo kalba, kažkur pogrindyje daugindavo "Katalikų pasaulį", kažkokie architektai ėmė groti antisovietinį roką,kažkokios ivanauskaitės jau svajojo apie Tibetą. Ir jie visi gyveno žiauriai kukliai ir paprastai, nes aiškiai suvokė, kad gyvena nelaisvėje.
Tuo tarpu šalia egzistavo kita sostinė - nomenklatūros, sovietinės grietinėlės, spec. parduotuvių lankytojų, nuo arklo nurautų pirmūnų partijos sekretorių, girtuoklių medžiotojų būrelio pažibų ir saugumiečių juodais odiniais lietpalčiais.
Jiems tas sovietinis pasaulis buvo nuostabus, jie tikrai nieko nenorėjo keisti ir šventė kasdien savo šventę. Pramoginių šokių judėjimas - buvo tos bendruomenės susirinkimo erdvė, čia jų antikultūra, neišsilavinimas ir beskonybė galėjo lietis per kraštus, žėrėti pūstomis papūgų suknelėmis už juodosios rinkos dolerius bei čekius.
Ir tuo metu, kai mano brolis, kartu su „Ąžuoliuko” choru uždainavo „Pabudome ir kelkimės!” ir su „Sąjūdžiu" įsiliejo į Vilniaus gatves ir vingio parkus, mes ir toliau sau sukome uodegas poravimosi judesiais, nes atrodė, kad pro tas storas stalinistinės architektūros palikimo Profsąjungų rūmų sienas joks laisvės gausmas prasimušti neįstengs.
Ir pagaliau už tų sienų išmušė mūsų pirmojo šokių konkurso valanda. Dimos mama maniškei aiškiai nupasakojo kokios suknelės jo sūnaus partnerei reikėtų, kiek turi būti blizgučių, žvynelių ir plunksnų ir dar išdidžiai padovanojo kažkokią kūno rudinimo pastą, kuria mama turėjo mane visą ištept (ačiū Dievui, kad dar nebuvo soliariumų.
Net neabejoju, kad būčiau gavus jų abonementą). Mano močiutė labai pasistengė ir perpirko kažkokio ten tresto funkcijonieriaus anūkės išaugtą tobulai rožinę suknelę, o aš, jau įsimylėjus „Anties” pankų palydos stilių, ją pamačius kategoriškai pasakiau: „Tikrai jos nesirengsiu”. Ir taškas. Be kablelio. Močiutė vos neapalpo, o mama gudria šypsena paklausė : “Tai kaip nori apsirengusi šokti?” „Noriu būti morka,"- pasakiau užtikrintai.
„Kodėl morka?” „Todėl, kad morka!” „Morka, tai morka,”- ramiai pasakė mama (kuri nuolat, man einat į darželį, kartodavo, kad jei tau sakys, kad negalima piešti taip, kaip nebūna - netikėk, nes būna taip, kaip sugalvoji ir kuo tiki) ir per naktį pasiuvo man ryškiai oranžinę Vivienne Westwood stiliaus morkos suknelę. Prie jos, žalio audinio atraižom, surišo man kuodą viršugalvyje, o aš pati dar nusipiešiau vabaliukų ant morkos rankų.
Ir kai morka įžengė į svaiginančio šokių konkurso salę įvyko stebuklas - Dimos mama pirmą kartą gyvenime ėmė klykti lietuviškai: „Kur blizgučiai? Gulbės plunksnos? Bože, kas čia per aranžava spalva!” „Man nereikia plunksnų, aš - morka.”
„Kokia dar morka? Mano Dzima nešoks su morka!” Tada atėjo eilė mano tėvams: “Jūs, lituviai, ninarmalūs - menininkai! Čia rimtas kankursas, respublikinis! Greitai perrenkit ją ta rūžava suknele!”
„Ji nenori tokių suknelių, jai negražu,” - ramiu tonu pareiškė mama. Tėčiui to jau buvo visiškai gana, ir labiau net ne blizgučių, o tos aplinkos, kurioje mes dėl visiškai nesuvokiamų priežasčių praleidome du metus. Paėmęs mane už rankos, jis tyliai išsivedė iš salės ir paklausė: „Tikrai nori šokti?” “Noriu, tik ne čia, o su savo draugėm, ne Dima.” „Tai važiuojam ledų!”
Kai visi trys žiauriai laimingi įsėdome į savo žigulį, mama paklausė: „Tai ką dabar norėtum lankyti?” „Futbolą!” Ir tai buvo pirmas geriausias sprendimas mano gyvenime.
Todėl dabar, išvydusi visas tas gulbes ir žuvėdras kaskart noriu joms pamojuoti, kad skristų toli toli, nes jų viešnagė čia baigėsi daugiau nei prieš dvidešimt metų. Ir mosiu joms ranka tol, kol pranyks horizonte. Nes labai myliu tą padangę, kurią jos palieka.
Ateina laikas ir išplaukia ledai, išskrenda paukščiai. Pavasarį jie parskris su naujais vėjais, naujomis legendomis. O sentimentų restauracija yra malonus dalykas, bet kartais jų tiesiog neverta restauruoti. Padebesiai - beribiai ir gražiausi rojaus paukščiai juose tikrai dar pasirodys.
