Vertindama šokėjų pasirodymus atsiriboju nuo įvykių konkurso užkulisiuose. Man nesvarbu, kas šoka. Svarbiausia, ar prisibeldžia į mano širdį.
Kiekvieną kartą sėsdama į teisėjos kėdę nusiteikiu, kad esu eilinė žiūrovė, bet puikiai žinau, kaip nelengva per savaitę pastatyti šokį.
Stebiu ir konkurso įrašus. Vaizdas kartais stipriai skiriasi. Nuo operatorių daug priklauso, ar žiūrovai pamatys esmines šokėjų klaidas. Jeigu nepamato, nesupranta, kodėl teisėjai vertina taip, o ne kitaip.
Kartais operatoriai gali akivaizdžiau parodyti klaidas, pavyzdžiui, nukreipę kameras vien į netaisyklingai judančias kojas. O mes studijoje matome visumą, todėl galime būti objektyvūs.
Negaliu sakyti, kad šiame konkurse turiu favoritą. Nėra tokio, kuris kitus lenktų visa galva.
Vis dėlto vieni konkurso dalyviai stengiasi labiau, kiti mažiau. Didžiausią pažangą padarė Martynas Kavaliauskas, Rūta Mazurevičiūtė, Jolanta Leonavičiūtė ir Ignas Barkauskas.
Tokių, kurie nenorėtų šokti, jau neliko. O be noro neįmanoma. Juk repeticijos atima labai daug laiko. Per konkursą dalyviai neturi jokio asmeninio gyvenimo, nelieka laiko kitiems dalykams.
Kartu su mėgėjais šokančių profesionalų indėlis taip pat yra svarbus. Kartais pasakau priekaištų ir jiems.
Poroms reikia parengti 10 šokių, kurių kiekvienas turi savo specifiką. Jei pora jos neatskleidžia, kaltas profesionalas. Juk jis yra mokytojas.
Žinoma, ne visi profesionalai yra vienodo lygio. Be to, ne kiekvienas puikus šokėjas sugeba tapti geru pedagogu.
Manęs dažnai klausia, ar kiekvienas žmogus gali šokti. Nedvejodama atsakau, kad taip.
Šokių klubo „Sūkurys“, kuriam vadovauju, šūkis skalbia: „Jei gali vaikščioti – gali ir šokti.“ Juk su partneriais šoka ir varžybose dalyvauja net žmonės, sėdintys invalido vežimėlyje.
Šokiui nėra jokių kliūčių. Ritmo pojūtis kiekvienam yra įgimtas – ritmingai dirba širdis ir kiti organai. Klaidingas pasakymas, kad vieniems šokti duota, o kitiems – ne. Duota visiems, tik reikia pasiimti.
Tiesa, nuo koordinacijos, plastikos ir kitų įgimtų dalykų priklauso, kiek teks įdėti darbo.
Televizijos šokių konkursuose teisėjauju ne vienus metus ir sugebu atskirti, kurie šokėjai daugiau dirba, o kurie mažiau.
Tačiau jokiu būdu negalima į šokį žiūrėti vien kaip į darbą, nes tada dingsta malonumas.
Iš ankstesnių metų dalyvių mane labiausiai yra sužavėjusi Inga Valinskienė. Ji į šokį žiūrėjo ne kaip į techninį pasirodymą prieš komisiją. Ji kalbėjo savo kūnu, o kiekvienas pasirodymas turėjo siužetą. Man gaila, kad Inga šio savo talento neišnaudoja toliau.
Sportavusiam žmogui lengviau išmokti šokti. Ir nesvarbu, kokios sporto šakos atstovas jis yra. Juk beveik visose dirba stuburas.
Sportininko judesiai jau patreniruoti, be to, toks žmogus yra susidūręs su disciplina.
Pavyzdžiui, mes su Česlovu į šokius atėjome iš sportinės gimnastikos, todėl buvo kur kas lengviau mokytis Lotynų Amerikos šokių judesių. Žinoma, padėjo ir įgimta plastika.
