Atsikvėpsime: nebereikės klausytis kartais iki skausmo banalių, daug kartų girdėtų linkėjimų, kuriuos dažnas kartojame net nesusimąstydami apie tikrąją žodžių prasmę. Kai kas ramia sąžine galės nusiimti tariamas gerumo kaukes ir bent jau iki Velykų pamiršti, kad aplink mus gyvena daug varguolių ir jiems valgyti reikia kasdien, o ne tik per šventes.
Atrodo, baigiantis metams turėjo užtekti laiko (tiek oficialių laisvadienių buvo!) apmąstyti 2014-uosius, pasidžiaugti jų sėkme ir nesėkmėmis. Tačiau dažnas ir to nespėjome. Arba prisiminėme tik skambiausius, skandalingiausius ir ne visai tikrą valstybės, miesto ar žmogaus esmę atspindinčius įvykius.
Didesniems darbams įvertinti neužtenka kalbų prie šampano purslų – reikia mąslesnio žvilgsnio, skvarbesnio proto ir susikaupimo.
Tai kokie buvo praėję Kauno metai? Su kuo juos galėtume palyginti?
Naujuosius sutikę su legendine „Antimi“ ir jos „zombiais“, kauniečiai turėjo progos su ironija prisiminti jaunosios kartos jau istorija vadinamus laikus. Gal todėl jaunų veidų įspūdingame koncerte buvo matyti gerokai mažiau nei vidutinio amžiaus klausytojų.
Vien sovietinei Kauno praeičiai skirtų vaizdų reginyje nebuvo, aplink Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto sovietinius simbolius, kuriais gruodžio mėnesį po ilgų diskusijų pagaliau nuspręsta atsikratyti, „zombis“ Martynas nešoko – kaip apie Vilniaus Žaliojo tilto skulptūras. Tačiau daugybė šou epizodų ir demagogiškų kalbų vertė krūpčioti galvojant, ar tai tik kažkada buvo, ar vėl išgyvename kažką panašaus.
Bet grįžkime prie praėjusių metų. Jų pabaigoje, lyg tyčia po Kalėdų, šalį sukrėtė kraupi dviguba žmogžudystė Kaune, įsiveržusi lyg viesulas į viešąją erdvę ir nuplovusi visus kalėdinio dvasingumo likučius. Atrodė, kad didelė dalis meilės trikampio istorijos aptarinėtojų lyg to paties peilio, kuriuo buvo nužudyti du jauni žmonės, ašmenimis toliau pjaustė žmogiškųjų vertybių ir atjautos sampratą. Pamiršo posakį: neteisk ir pats nebūsi teisiamas?
Tačiau Kauną praėjusiais metais drebino ne tik skandalai. Miesto istorijoje būta tikrai gražių akimirkų, pirmiausia – švenčių. Apie vėl gražiausia pripažintą Debesų eglę net neverta kalbėti. Nebent prisiminti, kad piktdžiugiški pavyduoliai visaip bandė suniekinti jos kūrėjų idėją.
Jiems nepavyko, kaip nepavyko ir dviem gruodžio pabaigoje praūžusioms vėtroms, bandžiusioms nuplėšti ir nusinešti vieną ar kitą pagrindinės Kauno eglės fragmentą. Metų sandūroje eglė viliojo kauniečius ir miesto svečius visu savo grožiu.
Kaunas pernai vėl džiaugėsi „Žalgirio“ krepšininkų sėkme. Nors klubą slegia finansiniai įsipareigojimai ir daugėja manančių, kad žalgiriečiai neturėtų būti visų mūsų išlaikytiniai, „Žalgiris“ įveikė „Neptūno“ komandą, apgynė LKL čempiono titulą ir šešioliktą kartą pasipuošė aukso žiedais. Gal taip pat visų pavyduolių pykčiui?
O kas gali pasakyti, kad Kaunas nemoka rengti švenčių! Nors ir bandyta numarinti istorines Hanzos dienas, jos pernai naujai atgimė Kauno dienose. Į savaitgalį trunkantį reginį gegužę traukė žmonės ne tik iš visos Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių.
Kaunas ne veltui vadinamas studentų miestu. Jauni žmonės ne tik paįvairina kultūrinį gyvenimą, bet ir garsina miesto vardą, net užkariauja kosmosą. Pernai sausį Kauno technologijos universiteto elektronikos inžinerijos magistratūros studentas Algis Karpavičius į kosmosą išleido savo sukonstruotą mažąjį palydovą „LitSat-1“.
Pernai visais įmanomais būdais bandyta užčiaupti burnas ir aršiausiems Kauno gatvių kritikams. Savivaldybė kone kiekvieną mėnesį skelbė apie iš dalies sutvarkytas ir rekonstruotas gatves. Nors valdininkai kartais paskubėdavo džiaugtis perkirpę dar vieną sėkmingo projekto juostelę, atidaromose gatvėse dar kurį laiką eismą trikdydavo šaligatvius ar įvažas tvarkantys darbininkai, neveikė šviesoforai, vairuotojai džiaugėsi. Prieš pat Naujuosius automobiliai pajudėjo ir Savanorių prospekto įkalne.
Troleibusai be didesnių problemų įveikia Parodos kalno įkalnę, nors šios troleibusų linijos kritikai prognozavo jai niūrią ateitį. Tiesa, žiema dar neįsismarkavo, pasakyti, kad gatvės geriau barstomos, taip pat liežuvis neapsiverstų – tuo teko įsitikinti ir paskutinę praėjusių metų dieną.
Tad kokie buvo 2014-ieji? Vieni pasakys, kad blogesni už ankstesniuosius. Kiti – kad geri ar net geriausi. Gyvenimas nėra ir negali būti vienos spalvos. Sako, kad net aklieji mato ir jaučia šviesos pustonius.
„Laikinoji sostinė“
