Kaip čia yra, ar šventės išties neišvengiamu būdu pagal pačių dalykų prigimtį yra susijusios su tokiu reiškiniu kaip pagirių plačiąja to žodžio reikšme sindromu, - nežiūrint to, kaip ir ką vartojai ar visiškai nevartojai. O galbūt visados buvo ir bus taip, kad mums duoti džiugesio rezervuarai yra labai riboti, taigi nesaikingai iššvaistę juos šventės kulminacijos metu, staigiai iššovę veržlia čiurkšle, likusį iki kitų švenčių laiką esame pasmerkti gyventi su nuobodulio kirmėle širdyje?
Leiskite šįkart atsiriboti nuo šventės sakralinio statuso aptarimo, įsivaizduojant, kad kiti tokį uždavinį įgyvendins daug geriau, sau pasiliekant galimybę žvilgtelėti į išvirkščią šventės pusę, dabar didesnį dėmesį skiriant šventimo mechanikai, kuri, kaip žinome, savo tikrąją intencija yra laiko naikinimo mašina, labiausiai ištobulinta priemonė kažkada pasivyti ir užmušti laiką.
Šventė – tai laiko vagis ir žudikas, iš kitos pusės, amžinybės prievartautojas ar prievartautoja! Šventiniu metu laikas tarsi sustoja, o tai, be visa ko kito, reiškia, kad šventės laikotarpiu priartėjama prie mirties beveik apčiuopiamu pavidalu, - tikriausiai jau esate pastebėję, kad tikros šventės atmosferą visados lydi giluminis kartumo prieskonis, o jeigu šįkart to dar nepajutote, tai tik todėl, jog užsisaldinote kažkokiais dirbtiniais priedais ar pakaitalais, pernelyg aromatizavote savo sielą dezodorantais.
Sakote, kad šventės metu susirenkame šeimos rate, susitinkame su artimiausiais žmonėmis, prasmingai išgyvename namų atmosferą? Galimas daiktas, šventės atmosfera išties ne vieną iš mūsų labiausia vilioja kaip sugrįžimo į įsčias inscenizacija, tokio štai pobūdžio prisilietimo prie pirmapradiškumo simboliniu įkūnijimu.
Tačiau tiesa yra ir tai, kad „įsčių palaimos“ siekis su visa simbolinių perkėlimų ir pavadavimų komplektacija yra nulemtas įvairių kokonizacijos kaip pabėgimo nuo gyvenimo iliuzijos versijų, o kartais gali būti tiesiog prilyginamas kapo ramybės nevalingam troškimui.
Taigi prasidėjęs gyvenimas po švenčių yra vertingas jau vien dėl to, kad yra sugrįžimo į gyvenimą laikas, yra paties gyvenimo laikas. Kitas čia natūraliai išplaukiantis klausimas yra toks – kodėl būtent kasdienybė, neginčijant šventės reikalingumo kaip kažkokio prieskonio gyvenime, yra didžiausia būties dovana, vertybė, šventenybė?
Pati kasdienybė yra šventė visu tuo, kas yra manyje ir aplink mus. Pagrindiniu metafizikos klausimu tituluojamas klausimas „Kodėl yra kažkas, o ne greičiau niekas?“ leidžia kasdienybę atpažinti kaip neįmanomybės sferą, kaip didžiausią stebuklą, kaip neišsenkamą šviesos rezervuarą, kaip buvimo perteklių. Keldami tokį klausimą, atsiremiame į titulinę pradžios paslaptį, o atsirėmimo į būties galimybės paslaptį stiprios atatrankos rezultatas yra sugrįžimas į kasdienybę kaip į niekados iki galo nepaaiškintą buvimo stebuklą arba, dar kitaip tariant, yra sugrįžimo į neįmanomybės salą nuotykis.
Jeigu būtų kokia nors išankstinė logika prieš pasaulio atsiradimą, būtų galima pasakyti net taip: žiūrint logiškai, nieko negalėjo būti, įvykti, išskyrus nieką, tačiau prasidėjo tokia neaprėpiama visko daugybė, kad net būtis tapo kasdienybe, tai, kas neįmanoma, tapo tai, kas įprasta. Kas be ko, frazė apie logikos duotybę prieš laikų pradžią yra visiškai nelegalios akrobatikos figūra, tačiau, kaip atrodo, nepalyginamai juokingesni yra mūsų laikais pasikartojantys bandymai racionalizuoti tokią pradžios paslaptį atsiremiant į vadinamuosius faktus.
Gal stebėdami Naujųjų metų pradžios petardų sprogimų nutviekstą nakties dangų vėl prisiminėte fizikinę Didžiojo sprogimo teoriją, skelbiančią, kad Visata atsirado iš begalinio tankumo taško, sprogusio prieš milijardus metų?
Žinoma, toks sugretinimas čia yra stipriai pritemtas, siekiant komiškumo efekto, tačiau ir pats pavadinimas „Didysis sprogimas“ buvo sugalvotas šios teorijos kritikų su pašaipos intencija, nors bėgant laikui ironiškas pavadinimas įgijo labai respektabilaus įvardijimo prasmę, pažymint fizikų diskusijų dėl Visatos atsiradimo esminę idėją.
Tačiau, sakykite, ką norite, ne tik šios teorijos pavadinimas, bet ir turinio dėstymas įvairiausių modifikacijų pavidalu sugrąžina prie to paties gailaus, liūdnojo šypsnio komiškumo išgyvenimo, pastebint, kad teorijos gerbėjams jokiu kampu nepavyksta apeiti dar Parmenido išsakytos įžvalgos, jog iš nieko niekas neatsiranda.
Fizikas dabar būtinai paprotins, kad ši teorija yra prasminga kaip labiausiai vykęs būdas paaiškinti stebėjimo duomenis, bylojančius apie tai, kad Visata visą laiką be perstojo plečiasi. Tačiau, manding, prisirišimas prie šios teorijos modernioje fizikoje yra grindžiamas ne tiek faktų įprasminimo užduotimi, kiek žmogiškosios prigimtis poreikiu kaip tik jaukaus įvaizdinimo būdu pasislėpti nuo akinančio paslapties švytėjimo, atsiradimo problemą pakeičiant plėtimosi problema, o Visatos plėtimąsi savo ruožtu suprantant vos ne kaip sprogimo skeveldrų skriejimą visomis kryptimis į begalinį tolį.
Tačiau nežinau jokių argumentų, kurie leistų sakyti, kad įvaizdinimo požiūriu antikos mito siužetas apie Atėnės atsiradimą iš Dzeuso galvos būtų prastesnis už minėtąją Didžiojo sprogimo teoriją.
Žinia, krikščionybė išvengia šių kolizijų, nes krikščioniškoji doktrina paaiškina paties nieko atsiradimo aplinkybes. Ta proga leiskite drauge išsakyti savo visiškai subjektyvų, nesmagų, nuodėmingą pastebėjimą, kad dabartinio Popiežiaus koketavimas su Big bang teorija, taip pat ir kai kurie kiti Bažnyčios bandymai prisijaukinti ultramodernias mokslo išvadas nebūtinai visados yra pats geriausias sprendimas.
Šventės mus sugražina į palaimingą ciklinio laiko prieglobstį, kur viskas yra tik to paties pakartojimas, kai savo ruožtu kiekviena kasdienybės minutė yra nepakartojama patirtis neįmanomame pasaulyje.
