Neseniai vieną tokį pasirodymą stebėjau per Vokietijos televiziją. Prie ekrano praleidau dvi puikias valandas.
O pas mus rodomos tokios laidos kaip KK2, kuriose daug kas pritempta ir neįdomu. Žiūrovai nėra skatinami suprasti humorą. O humoro nesupranta žemos kultūros žmonės.
Humoro laidos atsiranda, gyvuoja ir natūraliai miršta. Buvau pirmosios Lietuvoje TV humoro laidos „Bentski šou“ vienas iš autorių, vėliau kūrėme „Šou bulvarą“, kuris buvo itin populiarus. Žiūrovų simpatijas buvo užkariavęs ir prieš dešimtmetį kartu su Vytautu Šapranausku kurtas „Šeštadienio šou“.
Vėliau tokio žanro laidos pamažu pradėtos stumti iš eterio. Gal tai padarė dainų ir šokių konkursai? O gal TV prodiuserių prastas humoro jausmas? Dažnai susimąstau, kokia taip ilgai gyvuojančios laidos „Dviračio šou“ sėkmės paslaptis. Tai feljetono žanras. O jis be galo populiarus visame pasaulyje.
Tačiau daug metų į priekį žengęs „Dviračio šou“ pastaruoju metu sustojo. Turbūt ne veltui laidą nugrūdo į „Info TV“, toli gražu ne pagrindinį LNK grupės kanalą. Suprantu, kad traukti per dantį aktualijų herojus yra sunkus darbas. Be to, reikia turėti galvoje, kad tai daro vos keli žmonės. Jeigu laidos kūrėjų komanda būtų didesnė, būtų kur kas lengviau.
Keista, kad ekrane matome nedaug jaunųjų humoristų. Iš jų išskirčiau Timūrą Augucevičių, „Lietuvos ryto“ televizijoje rengusį „Žinių naujienas“. Timūras turi įgimtą humoro jausmą, tačiau jam reikia kūrybingos pagalbininkų komandos.
Mane visuomet prajuokina dviprasmiškos, netikėtos situacijos ir posakiai, tačiau žengdamas į sceną ar eidamas į TV studiją visada turiu galvoje, kad tai, kas juokinga man, nebūtinai pralinksmins žiūrovus.
Kita vertus, yra anekdotų, kurie visuomet sukelia bent šypseną. Štai kad ir toks. Moteris guli lovoje, vyras ateina su garuojančios kavos puodeliu. Ji: „Išvirei kavos?“ Jis: „Išviriau.“ „Sau ir man?“ „Taip, sau ir man.“
Kai kas sako, kad humoro mados keičiasi. Žinoma, kai kas keičiasi, tačiau visais laikais žmonės juokėsi iš tų pačių dalykų: buitinių situacijų, šeiminių santykių, vyro ir moters požiūrio skirtumų.
Tuo įsitikinau, kai neseniai scenoje pasakojau istorijas, su kuriomis pasirodydavau prieš dešimtmetį. Žiūrovai kvatojosi lygiai taip pat.
Žinoma, dabar juokaujama laisviau. Pasižiūrėkite kad ir filmą „Zero“ ar spektaklį „Shopping And Fucking“.
Kalbėdamas apie tai, kas keičiasi, turiu pasakyti, kad tampa nebemadingi lėti monologai. Beprotiškas gyvenimo tempas diktuoja sąlygas ir humoristams – niekas nenori laukti kelių minučių, kol pasakysi ką nors juokingo.
Dabar yra laisvė keiktis scenoje. Jeigu keikiesi netuščiai, nieko bloga. Pavyzdžiui, statybininkas ant kojos užsimetė plytą ir dėl to išsprūdo necenzūrinis žodis.
Bet Lietuvos humoristai, save vadinantys „stand up“ žanro komikais, keikiasi vien dėl to, kad jiems atrodo, jog tai juokinga. Taip elgtis jie vengtų, jeigu būtų didesnė konkurencija.
Tokių komikų Lietuvoje yra kokie penki ir jie nieko daugiau nedaro, tik vieni kitus giria ir džiaugiasi savimi. Liūdna žiūrėti, kai tokie komikai scenoje bando prajuokinti publiką. Tai labiau primena žanro parodijas.
Žinoma, „stand up“ žanras yra sudėtingas. Tačiau kodėl lietuviai negali pasimokyti, pavyzdžiui, iš amerikiečių komiko Jimo Carrey? Jei sugebi tik papasakoti anekdotą ir pirmas pradedi juoktis, tai dar nesi „stand up“ žanro komikas.
