Teismas pagaliau patenkino komisijos prašymą, bet neabejoju, jog būtinai atsiras sakančių, kad tai padaryta „dėl šventos ramybės“, netgi darant politinį spaudimą.
Jeigu teismas būtų pasielgęs kitaip, „žinomos“ visuomenės dalies tikriausiai būtų buvęs užsipultas kaip „supuvęs“, o dabar jau ir parsidavęs.
Kitaip sakant, būtų susidariusi klasikinė liepto su dviem raguotais gyvūnais situacija.
Neatmestina, kad į šį ginčą įsitrauks ir Rusija, LRTK įtarimų sukėlusi televizijos laida gali būti pakartota, o ją užsinorės pažiūrėti net tie, kurie jau seniai nieko nežiūri. Galima lažintis, jog artėjant vasarai iš nedidelio upelio patvins plati diskusija „drausti negalima palikti“.
Jau ištakose politizuotos akcijos kitaip ir negali baigtis. Nuo LRTK gyvavimo pradžios Rusija yra parodžiusi daug „kreivų“ laidų ir, skirtingai nei dabar užkliuvusioji, nukreiptų tiesiogiai prieš Lietuvą.
Tačiau tuometis prezidentas V.Adamkus demokratijos požiūriu abejotinų iniciatyvų nekėlė, nesulaukusi reakcijos numodavo ranka ir Rusija.
Po to, kai Seimas atmetė pirmuosius prezidentės D.Grybauskaitės „demokratinės cenzūros“ projektus, patyrę piliečiai suprato, kad Prezidentūra nenusileis, nes valstybės vadovas negali pralaimėti.
LRTK, kurioje yra tikrąją cenzūrą mačiusių ir savo kailiu patyrusių žmonių, detaliau nemotyvuodami savo prašymo nusprendė padėti Prezidentūrai, nepalikti jos čiuožinėti ant ledo. Nežinia, ar tai nebus meškos paslauga ir meškai pagalba.
Beje, „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ be didelių gudravimų taip apibūdina, kas yra cenzūra: spaudos ir kitų viešo minties reiškimo formų priežiūra, vykdoma valdžios organų.
Ar dabartinė valdžia pajėgi kontroliuoti viešąją mintį, kad ir kokia atgrasi ji būtų? Vakarų Europoje - ne. Niekas Lietuvoje taip ir neatsakė į esminį klausimą, kokia prasmė drausti „netinkamus“ Rusijos TV kanalus, jei viską galima pamatyti kitomis technologinėmis priemonėmis?
Vien tam, kad valdžia galėtų pasakyti: reaguojame, nesėdime rankų sudėję. Vis dėlto keisti užmojai sukasi Prezidentūroje, ir tai nėra vien dėl „varnelės“ metų darbų ataskaitoje.
Draudimai, taikomi Rusijai, po kurio laiko nesunkiai gali atsisukti ir prieš Lietuvos žiniasklaidą. Prezidentė nemėgsta kritikos. Praėjusios kadencijos pradžioje į klausimą apie pakantumą kritikai atsakė paprastai: toleruoja kritiką tol, kol ji negriauna valstybės pamatų.
O kokia išsakyta mintis gali pakirsti valstybės pamatus, galvokite patys. Prezidentė yra nepartinė ir neturi opozicijos. Taigi panorus bet kokia prezidentės kritika gali būti palaikyta kaip valstybės kritika.
Per pastaruosius šalies vadovo rinkimus klausiant, kodėl Lietuvos prezidentė negali būti kritikuojama taip, kaip savo valstybės viduje yra pliekiamas net B.Obama, vienas aukšto rango D.Grybauskaitę remiantis politikas atsakė: „Lietuvoje viskas kitaip.“ Kas yra tas „kitaip“, vėl galvokite patys.
Pagaliau kritikuoti galima už klaidas. O klaidų, kaip paaiškėjo, prezidentė nedaro. Tas mažas epizodas per metinę spaudos konferenciją apie klaidos vietą politiniame valstybės vadovės gyvenime pasako kur kas daugiau nei plačios psichologinės studijos.
Vienintelė „kritiško“ mąstymo apie prezidentės kalbas ir veiksmus forma yra nustebti ir nesuprasti, ką ji norėjusi pasakyti.
Dabartinis premjeras, regis, net tris kartus buvo „nustebęs“. Žinoma, tai pažanga, nes sovietmečiu „stebėtis“ valdžios veiksmais reiškė labai greitai pakeisti savo gyvenamąją vietą.
Prieš 25 metus, viešumo ir kritikos siautėjimo laikais, net susapnuoti negalėjai, kad kada nors teks klausytis savo valstybės vadovų svarstymų apie cenzūrą.
Nereikia įtarti, kad man gaila kokių nors rusiškų TV laidų. Peržiūrėjęs informacinius siužetus negali nepritarti garsaus Rusijos žurnalisto V.Poznerio griežtam vertinimui, kad dabartinė Rusijos žiniasklaida vis mažiau turi ką nors bendra su žurnalistika.
Informacinėse laidose neliko ne tik argumentų iš kitos pusės, nesvarbu, ar tai būtų apie Ukrainą, ar kokią nors kitą valstybę, - nebėra ir noro siekti objektyvumo.
O rusiškos pramoginės laidos yra nei geresnės, nei blogesnės už lietuviškas. Jas uždraudęs tik padidinsi priešų skaičių. Tačiau blogiausia, kad problemai spręsti pasirenkamas lengviausias kelias - drausti.
Informacinio karo atmosferoje sunku kalbėti argumentų kalba ir svarstyti kitokius būdus nei draudimai. Tačiau anksčiau ar vėliau įvairių grėsmių lydima įtampa mažės, keisis valdžia ne tik Rusijoje, bus atlydys ir vėl pradėsime kalbėti apie normalius žmogiškus santykius.
Jeigu tokių atoslūgių nebūtų, pasaulis jau seniai būtų susinaikinęs. Po kelerių metų, kai Lietuvai vadovaus kiti žmonės, nebežvangės ginklai, išsikvėps propaganda „už rubežiaus“, sklaidysis sąmokslų teorijos. Bus nesmagu prisiminus, kad paskui kažkokią menkos vertės TV laidelę lakstei su draudimų ir bausmių vėzdu.
