Kodėl V.Andriukaičio veikla sulaukė kritikos, tikriausiai daugelis žino. Todėl tik trumpai pasakysime: eurokomisaro vadovaujamas biuras išsiuntė Rusijos pusei raštą, kurį ir prezidentė Dalia Grybauskaitė interpretavo, kaip jo vadovaujamos institucijos siūlymą Rusijai derėtis dėl maisto produktų embargo panaikinimo atskirai su kiekviena ES valstybe.
Lietuvos vadovė pažymėjo, kad tokia veikla pažeidžia ES vienybės ir solidarumo principus. Jos patarėja Dalia Būdienė prieš tai perdavė D.Grybauskaitės poziciją, kad V.Andriukaitis turi prisiimti atsakomybę.
Kaip Rusijos pusė sugeba ekonominius ir net fitosanitarijos, veterinarijos klausimus paversti užsienio politikos instrumentu, irgi žinoma. Jeigu norės, tai labai nesunkiai produkcijos kokybiškumą suskirstys pagal tai, iš kokių šalių ji ateina.
Šalys, kurios palaikys ekonominių sankcijų Rusijai sušvelninimą bus įvardintos, kaip kokybiškos, geros produkcijos gamintojos, o pasipriešinusios ir, esant šiam raštui iš mūsų šalies deleguoto eurokomisaro, sužinos, kad jų produkcija dar palauks. Tai rimtas smūgis Lietuvos ūkininkams ir maisto pramonei, todėl svarbu žinoti, kas už tai atsakingas.
ES valstybių piliečiai, pradėję dirbti ES institucijose, turi užmiršti iš kokios valstybės yra kilę, nežiūrėti tik savo valstybės interesų, o dirbti visos ES labui. Juo labiau, ši praktika turėtų liesti valstybių deleguotus asmenis į eurokomisarus. Vis dėlto, tai dažnai tik teorija.
Todėl ir kyla klausimas: kodėl šis eurokomisaras pritarė ar leido, kad iš jo vadovaujamos institucijos biuro išeitų raštas, galintis būti žalingu Lietuvai. Ar tai reiškia, kad V.Andriukaitis apie Lietuvą jau nebegalvoja?
Žmonės gerai pažįstantys V.Andriukaitį mano, kad jis tiesiog nesuvokia, kas vyksta jo vadovaujamoje institucijoje Briuselyje. O tarp pareigūnų, sukūrusių tokį raštą, buvo ir tų, kurie pakliuvę į ES institucijas neužmiršo savo valstybių interesų. Ir jau suprato tai, ką žino daugelis ir Lietuvoje. V. Andriukaitis nėra joks administratorius, kas yra būtina asmeniui, paskirtam vadovauti tokiai institucijai Briuselyje. Jis tik daug kalba. Ši V.Andriukaičio savybė kėlė sąmyšį ir jo vadovaujamoje Sveikatos apsaugoje ministerijoje, todėl nemažai pareigūnų lengviau atsiduso, jam į Briuselį išvykus. Pergyvena nebent tie, kam patiko savotiška anarchija institucijoje, kur kiekvienas, esant tokiai sumaiščiai ir daugybei viena su kita nesusietų idėjų, darė, ką norėjo. Buvo siejusių V.Andriukaičio idėjų gausą net su mėnulio fazėmis ir kitais reiškiniais.
Neretai apie naujas V.Andriukaičio iniciatyvas ministerijos pareigūnai sužinodavo iš kokios nors televizijos laidos ar ministro dažno interviu. Iniciatyvų buvo tiek daug paskleista, kad, jeigu pačiam V.Andriukaičiui būtų tekę jas įgyvendinti per savo, kaip ministro kadenciją jo, matyt, būtų laukęs visiškas, kaip politiko ir ministro fiasko.
Tai, matyt, suprato ir socialdemokratai, partija, kuri delegavo V. Andriukaitį į Briuselį. Sveikatos apsaugos sfera yra pernelyg svarbi partijos įvaizdžiui Lietuvoje, todėl galima pasakyti, kad ir šį kartą Lietuva parinko savo atstovą į eurokomisarus pagal politinės tremties principą. Tai atitiko ir Prezidentūros interesus: išsiųsti toliau nuo akių žmogų, kuris kelia daug sąmyšio, nepagrįstų idėjų. Juk gali ateiti diena, kada žmonės prisimins, kad šių dienų Lietuvoje prezidentė turi tiek daug galių, kad ir ji už kažką turėtų būti atsakinga. Visiškai teisingai. Pavyzdžiui, už V.Andriukaičio skyrimą.
Remiantis Vyriausybės įstatymu, kandidatą į eurokomisarus skiria Vyriausybė, gavusi prezidento pritarimą ir pasikonsultavusi su Seimu. Su Seimu tokios ir yra tos visos konsultacijos. O štai prezidentės vaidmuo buvo labai reikšmingas. Visai aišku: jeigu jai kandidatas netiktų, premjeras A.Butkevičius jo būtų ir nesiūlęs.
Juo labiau, kad Prezidentūrai, o ne kam nors kitam teko ir funkcija eliminuoti pagrindinį potencialų socialdemokratų kandidatą į eurokomisarus: Zigmantą Balčytį. Jis tapo visai neatpažįstamas prezidento rinkimų kampanijos debatuose televizijoje.
Žinantys situaciją žmonės sako, kad greičiausiai Z.Balčyčiui buvo duota užuomina: laikysies nuosaikiai per debatus, būsi paskirtas eurokomisaru. Tačiau po to, kai jis taip blankiai per juos pasirodė, buvo nesunku tvirtinti, kad toks asmuo eurokomisaru nebus siūlomas. Šią žinią palankiai sutiko ir tie įtakingi socialdemokratai, kurie vertino Z. Balčytį, kaip Algirdo Brazausko įpėdinį partijoje ir siekė jo pozicijas pakirsti.
Todėl V.Andriukaitis tapo pereinamuoju, tinkamu variantu ir socialdemokratams, ir Prezidentūrai. Jis ir atsidūrė Briuselyje. Dabar, matant jo viražus eurokomisaro poste ir vieni, ir kiti turėtų prisiimti už tai savo atsakomybę. Socialdemokratai tai ir daro, todėl savo eurokomisarą gina. O prezidentei, girdėjome, klaidos yra svetimos.
