Kas tai per signalai – eilinė pramoga ar kai kas gerokai rimtesnio?
Galbūt per tą nuolatinį informacijos triukšmą vėl nepastebėjai ko nors labai svarbaus, ką suprasi, kai jau bus per vėlu?
Apie juos išgirstame tik tada, kai tai nutinka tam tikrose grupėse. Kai nusižudo žinomi žmonės ar jų vaikai, patyčių aukos gimnazijose, palūžę dvasininkai, pareigūnai.
Šiurpi statistika pildoma jau daugiau nei du dešimtmečius, todėl daugeliui ji yra tapusi nepastebimu foniniu triukšmu.
Karas Rytų Ukrainoje mums kelia pyktį, nerimą ir užuojautą aukoms. Valdžia spausdina atmintines, kaip gintis nuo žaliųjų žmogeliukų, ir perka naujus šarvuočius. Kai gresia didelė nelaimė ar ištinka katastrofa, žmonės moka susitelkti ir įveikti pasekmes. Daugelis žino, kur yra gesintuvai ir avariniai laiptai, kaip gali sutvarstyti žaizdas ar daryti dirbtinį kvėpavimą.
Bet kita nelaimė – daug arčiau. Lietuvoje kiekvieną dieną nusižudo du arba trys žmonės. Daugiau negu tūkstantis per metus. Tarp jaunų žmonių tai viena iš keturių dažniausių mirties priežasčių. Tai tik skaičiai, tačiau už kiekvieno nuliu virtusio vieneto slypi tragedija. Kaskart – dar vieno pasaulio pabaiga.
Tačiau mes jų nepastebime. Tų, kurie kenčia nuo vienatvės ir depresijos, svarsto, kaip nutraukti gyvenimą.
Ką ten kiti – dažnai nesuvokiame savo pačių būsenos ir neatpažįstame grėsmių.
O tų signalų aplink – daugybė. Ne tik realiame, bet ir virtualiame pasaulyje. Pirmiausia Mėlynojo nykščio pasaulyje – „Facebook“.
Iš sovietmečio į visai kitą būvį ištrūkusiai ir iki šiol besimokančiai gyventi laisvėje Lietuvai socialinių tinklų revoliucija tapo dar vienu sąmonės lūžiu. Visi tie kvaili žinomų žmonių parašymai „Facebook“ nėra koks nors išskirtinis atvejis, taip nutinka daugelyje šalių.
Tačiau kaip tie internete plintantys nevilties signalai veikia ant savižudybės atbrailos balansuojantį žmogų? Kaip išmatuoti patyčių žalą, tiražuojamą socialiniais tinklais?
Pravartu kartais stabtelėti ir pamėginti prisiminti. Kada pastarąjį kartą gavote tikrą atviruką su gimtadienio sveikinimais?
Koks jausmas apima žiūrint į kitų žmonių skelbiamas nuotraukas: gražius namus, šaunius augintinius, nuostabius vaikus ir labai ryškias egzotiškų atostogų nuotraukas? Arba atvirkščiai – ar netenka nusivilti nuobodžiomis gyvenimo detalėmis tų, kuriais kadaise žavėjaisi realiame gyvenime?
Galų gale kaip turi jaustis tie, kuriems taip norisi virtualaus paglostymo ir apkabinimo, bet nesulaukiantys nė vieno mėlyno nykščio po savo parašymais? Net jeigu ir nekamuoja vienatvė tariamų draugų būryje, ar negaila laiko, kurį aukojate ekranui gleizoti?
Vidutinis vartotojas tame tinkle per dieną tūno apie 30–40 minučių. Kitaip tariant – 10 dienų per metus. Laikas, kurį buvo galima paskirti šeimai, draugams, knygoms, sportui. Ir tiems, kuriems labai reikėjo jūsų apkabinimų. Tikrų, o ne tų, kuriuos dalijote Mėlynojo nykščio respublikoje.
Pradėkite nuo savęs. Kad tai taptų įpročiu, tokia pat savaime suprantama elgsena kaip pirmosios pagalbos ar gaisro gesinimo taisyklės.
Tereikia laikytis tų mažų žmogiškų socialinio elgesio protokolų, iš kurių susideda dienos elementai, – geras žodis kolegai, pastabumas ir atjauta. Didelės permainos visada prasideda nuo mažų dalykų.
Šitaip būtų galima sukurti savotišką pilietinę savižudybių užkardymo pagalbą ir pagaliau padėti tiems, kurie jau du dešimtmečius mėgina sustabdyti juodąją savižudybių karuselę.
