Pastarajam elgesiui jis turi priežasčių, nes pirmiausia, tai pats yra labai geras vairuotojas (kiekvienas lietuvis vairuotojas yra žymiai geresnis už vidutinį vairuotoją ir tik per klaidą netapo lenktynininku) ir žino, ką daro, o antra, tai anksčiau (po karo) jo senelis išvis gatavas parvairuodavo iš šokių traktorių penkiolika kilometrų be šviesų, ir niekas nei žuvo, nei buvo sužalotas. Pradėkim nuo to, kad Lietuvoje bausmė už nusikaltimus yra teismo, o ne minios reikalas, ir sprendžiama ne balsavimu SMS žinutėmis arba internete, kaip šokių konkursai, o visai kitaip. Ačiū Dievui – aš apie tai visada svajojau, kai kartu su kitais atkūrinėjau Lietuvos nepriklausomybę (nors tais laikais svajojau apie daugelį dalykų) – kad Lietuva būtų teisinė valstybė.
Tie patys žmonės, kurie dabar žino ir internete, kad Joną Radzevičių reikėjo sodint kaliuzėn be kalbų, taip pat žinojo, kad imant mergaitę iš buvusios globėjos namų Garliavoje nereikėjo tiek policijos pareigūnų: jie geriau žinotų, kaip atlikti tą operaciją, ir tikrai būtų viską išsprendę, jei tik jiems kas nors duotų į rankas vėliavą, švilpuką ir violetinį antspaudą.
Todėl tokių savamokslių tautos specialistų nuomonė apie tai, ką teismas turėjo skirti Jonui Radzevičiui, yra visiškai niekinė, nes tie žmonės nieko nesupranta (taip, jie balsuoja rinkimuose, bet tai aš laikau didele neteisybe ir didžiuliu demokratijos trūkumu, su kuriuo, deja, mums tenka gyventi; tačiau teismo nuosprendžiuose ir bausmių skyrime kol kas niekas liaudžiai balso nedavė, ir gerai).
Jų supratimo ribos aiškiai matyti iš to, kad jie gretina kitas jiems žinomas bylas (daugiausiai žinomas iš žiniasklaidos, kur liaudies teisingumo meistrai nugirdo kelis sakinius ir dabar jau supranta, kas ir apie ką ten buvo) su šia byla ir kur čia teisybė, kad vienas gavo už tokį nusikaltimą tiek, o kitas, matai, ne tiek?
Už pinigus viskas nupirkta, sako jie. Teisingumas ne visiems vienodas, sako jie. Čia jie truputį klysta ir truputį teisūs.
Visiems vienodi yra įstatymai (ne teisingumas), tačiau, iš tiesų, įstatymai taikomi ne mechaniškai, o siekiant ginti pamatines vertybes ir siekti didžiųjų tikslų. Bausmės tikslas yra ne kerštas, bet nusikaltusiojo ir kitų atgrasymas nuo naujų nusikaltimų, kad mes turėtume saugesnę ir laimingesnę visuomenę, kur visiems gyventi būtų geriau.
Poveikis žinomam žmogui ir jo gyvenimui, kurį pasiekia tam tikra bausmė be įkalinimo, gali būti žymiai didesnis, nei kokiam nors asocialiam asmeniui – keleri metai kalėjimo. Pastarajam įkalinimo įstaiga ir joje teikiamos garantijos gali būti ne nepatogumas, o net ženklus gyvenimo kokybės pagerėjimas.
Ar tai reiškia, kad turėdamas kitokį statusą visuomenėje ir didesnes pajamas, gali tikėtis kitokių pasekmių?
Taip, o jūs dar tuo abejojote ir stebitės? Visiems suprantama, kad, pavyzdžiui, teisininkų elitas, kurių darbo valanda kainuoja tiek, kiek vidutinis automobilis, vairuojamas Pagėgiuose (ypač jei su tuščiu kuro baku) greičiausiai užtikrins tikrai palankesnes pasekmes nusikaltusiam, nei koks pradedantis gynėjas – nors ir vienas, ir kitas veiks įstatymo ribose.
Tai natūralu. Taip pat natūralu, kaip ir turtingesni tėvai, perkantys vaikui ne tik geresnes odontologo paslaugas, bet ir geresnį išsilavinimą, o paskui – geresnius ryšius ir geresnio darbo galimybes. Ligoniui didesni pinigai nuperka geresnius vaistus ir pažangesnį gydymą ir daugiau specialistų laiko ir dėmesio. Tai, savo ruožtu, pagerina galimybes išgyti ir pailgina gyvenimo trukmę.
Gyvenime mes nesame lygūs, ir teisingumas yra sudėtingesnis dalykas, nei paprasto žmogelio noras „kad pasodintų, tegu žino“. Teisingumas yra sudėtingesnis, nei supratimas, kad Jono Radzevičiaus neįkalino, nes jis sumokėjo už nukentėjusiojo laidotuves. Tai primityvių žmonių svaičiojimai, kurie tik ir yra gyvi interneto komentaruose, nes kitur jiems vietos nėra ir būti negali. Žmonės per civilizacijos šimtmečius pasidarė nepalyginamai protingesni, o minios protas liko ten, kur ir buvo: maždaug mugės žioplių susirinkimo lygyje, kai vieni rodo paprastus fokusus, o kiti žiūrintiems krausto kišenes. Miniai nereikia pataikauti, jos nereikia klausyti, ir į jos nuomonę nevalia atsižvelgti.
Aš džiaugiuosi, kad jokie žinomi politikai neprisijungė prie raganų medžioklės ir nevaikšto su transparantais, reikalaudami, kad teismas peržiūrėtų bausmę ir kad tokiu būdu būtų patenkintas minios kraujo troškimas. Tai dar vienas visuomenės suaugimo požiūris.
Po tragedijos Jonas Radzevičius niekada nebebus toks, koks buvo. Jis ne tik niekada nevairuos išgėręs, bet ir niekada, manau, apskritai nenorės vairuoti. Bausmė žinomam žmogui, priedo prie visam jo likusiam gyvenimui graužaties ir kaltės jausmo, nuo kurio neatleis niekas, yra tinkama ir pakankamai sunki. Teisėsauga ir teismas nepavertė teisingumo vykdymo populistine keršto akcija ar pataikavimu baubiantiems minios instinktams. Lietuva suaugo.
