Dabartinę nerimo bangą paskatino naujausias įvykis, kai žlugo Norvegijoje gyvenančios lietuvės G.Leščinskienės mėginimas slapta parsigabenti į Lietuvą globėjams perduotą septynerių metų sūnų.
Dar bent porai lietuvių šeimų tokias detektyvą primenančias operacijas anksčiau pavyko sėkmingai įgyvendinti ir dabar šių vaikų likimą spręs Lietuvos teisėsaugos ir vaiko teisių apsaugos įstaigos.
Norvegijos lietuvių teigimu, vaikai iš šeimų atimami dėl visiškų niekų, menkiausių įtarimų ar net visai be priežasties.
Bet vertinant tokias istorijas turbūt reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog vaikų netekusios, išgyvenimų sukrėstos šeimos pasako ne viską, kodėl Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ priima vienokį ar kitokį sprendimą.
Mat ši įstaiga, vadovaudamasi Norvegijos įstatymais, neteikia jokios informacijos apie į jos akiratį patekusias šeimas ir vaikus. Tai didžiausia paslaptis, o viešai kalba tik vaikų netekusios šeimos.
Tiksliai net nežinoma, kiek lietuvių vaikų jau atimta iš tėvų. To nežino ir Lietuvos ambasada Norvegijoje, nors turėtų ginti savo piliečių interesus. Tai tiktai skatina kalbas, kad norvegai ypač uoliai atima atžalas būtent iš lietuvių emigrantų šeimų.
Skelbiama, kad šiuo metu Norvegijoje į socialinės rizikos grupę įtraukta apie 50 tūkst., o tėvų globos yra netekę 9 tūkst. vaikų. Viešos „Barnevernet“ ataskaitos rodo, jog lietuvių šeimoms tenka tik apie 1,3 proc. tiriamų atvejų.
Lietuviai sudaro dar mažesnę Norvegijos gyventojų dalį, bet, palyginti su kitomis tautomis, niekuo neišsiskiria pagal jiems „Barnevernet“ rodomą dėmesį. Netgi teigiama, kad vaikų, paimtų iš lietuvių šeimų, skaičius vienas mažiausių tarp emigrantų.
Žinoma, tai nemenkina problemos masto, nes netgi vienas neapgintas mažasis mūsų šalies pilietis yra dėmė ir Lietuvos valdžiai.
Nekelia abejonių, kad „Barnevernet" turi itin didelę, gal net pačią didžiausią pasaulyje galią ir yra nepriklausoma nuo kitų valdžios institucijų. Norvegija dar 1953 metais priėmė labai griežtą vaiko teisių apsaugos įstatymą, kuris draudžia naudoti bet kokias fizines ar psichologines bausmes.
Išaugo jau trys norvegų kartos, žinančios, kad ožiuotis ėmusiam vaikui negalima net pliaukštelėti per užpakalį, tad jiems lengviau nei lietuviams išvengti „Barnevernet“ dėmesio, nors irgi pasitaiko atvejų, kai ir iš jų atimamos atžalos.
Oficialiai skelbiama, kad tokios kraštutinės priemonės griebiamasi tik tada, kai vaikas gali būti žalojamas fiziškai ar psichiškai, lytiškai prievartaujamas, nėra prižiūrimas, tėvai girtauja arba vartoja narkotikus.
Norvegai teigia, kad nusprendus tirti atvejį sudaromas 3 arba 6 mėnesių darbo planas, specialistai domisi šeimos finansine padėtimi, tėvų socialine aplinka, psichikos ir fizine sveikata, socialiniais įgūdžiais, elgesiu, santykiais su vaiku. Esą mažametis atskiriamas nuo šeimos tik tada, jei nerandama būdų, kaip sumažinti jam gresiančią riziką.
Vis dėlto ne tik lietuvių, bet ir gausūs kitų tautų emigrantų skundai rodo, kad realiai toli gražu ne visuomet padėtis šeimoje įvertinama teisingai, neišvengiama klaidų ir paskubama vaiką atimti iš tėvų, o vėliau jį susigrąžinti jau būna labai sunku.
Lietuviai emigrantai neretai nemoka kalbėti norvegiškai, neišmano Norvegijos įstatymų, todėl prisibijo bendrauti su šios šalies įstaigomis, ypač kai jos pradeda domėtis jų šeima. Bet tai gali tik pabloginti padėtį.
Lėmė ir mąstymo, kultūros, įpročių skirtumai. Juk kilus konfliktinei situacijai daugelis lietuvių linkę bendrauti labai emocionaliai, aršiai ginasi, nesuvaldo ir pykčio.
Vengiantiems bet kokio piktesnio žodžio norvegams tai jau savaime gali atrodyti įtartinai ir jie ima kaltinti tokius asmenis emociniu nestabilumu.
Aišku, Lietuvos institucijos privalėtų padėti savo piliečiams susigaudyti kitos šalies teisinėje aplinkoje ir ginti pakliuvus į bėdą.
Bet Norvegijoje gyvenantys lietuviai skundžiasi, kad mūsų šalies ambasada labai formaliai žvelgia į jų problemas, nesulaukiama realios pagalbos ir iš Lietuvos vaiko teisių apsaugos tarnybų.
Valdininkai teisinasi, kad jie nieko negali padaryti, nes Norvegija nesutinka pasirašyti su Lietuva, kaip, beje, ir su kitomis šalimis, vaiko teisių apsaugą reglamentuojančios sutarties.
Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Antai Čekijos vadovai 2011 metais puolė į pagalbą Norvegijoje vaiko netekusiai čekų šeimai.
Tuo metu Lietuvos institucijos vengia kištis į tokias bylas, netgi nepasivargina detaliau pasiaiškinti pasigirdus nevilties kupiniems mūsų piliečių skundams.
Kita vertus, lietuviai turėtų suprasti, kad emigravę jie nori nenori privalės prisitaikyti prie juos priglaudusios valstybės įstatymų ir tvarkos.
O jei laimės svetur ieškantiems žmonėms tai padaryti pernelyg sunku ar netgi neįmanoma, geriausia likti Lietuvoje ir čia auginti vaikus.
