Vaiko mamos Gražinos Leščinskienės advokatė Sandra Latotinaitė pranešė: Eike komuna reikalauja, kad iš motinos būtų atimta globos teisė ir galimybė matytis su sūnumi. Ši komuna taip pat nepageidauja, kad posėdžiuose dalyvautų Lietuvos ambasados atstovai.
Be to, komunos advokatas tik šiomis dienomis pirmą kartą pamatė Lietuvos valstybės vaiko teisiu apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2014 m. spalio 31d. datuotą kreipimąsi dėl to, kad Gabrieliaus močiutė Regina Stašienė būtų paskirta vaiko globėja tuo atveju, jeigu G.Leščinskienė netektų globos teisės.
Šis kreipimasis buvo nusiųstas Norvegijos karalystės Vaikų, lygių teisių ir socialinės integracijos ministerijai, kuri jo Eike komunos vaiko teisių skyriui nepersiuntė. Tad šio Lietuvos pusės kreipimosi likimas neaiškus.
Apie bylos perspektyvas – pokalbis su Norvegijos profesinės advokatų sąjungos nare, Oslo universiteto Teisės fakulteto magistre advokate S.Latotinaite, 12 metų gyvenančia ir dirbančia Norvegijoje.
- Kaip vertinate faktą, kad Lietuvos kreipimasis dėl vaiko globos jo artimiausioje aplinkoje net nepasiekė komunos vaiko teisių apsaugos skyriaus?
– Norvegijos Karalystė jau ne pirmą kartą parodė, kad nelaiko Lietuvos Respublikos lygiaverte šalimi. Mūsų vaikų atiminėjimo Norvegijoje problemą jau seniai reikėjo kelti į tarptautinį lygmenį.
Sutinku su profesoriaus Stanislovo Tomo nuomone, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas šiuo atveju – pats veiksmingiausias teisinis žingsnis. Lietuvos vyriausybė turėtų pateikti pareiškimą prieš Norvegijos ir Švedijos vyriausybes Strasbūro Teisme.
- Sakėte, kad norite pradėti viešai kalbėti apie tai, kaip iš tiesų veikia Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema. Kodėl?
– Nebegaliu tylėti. Bet kuris žmogus, susidūręs su Norvegijos VTA tarnybų bei sprendžiamųjų organų praktika tokiose bylose, turi vienaip ar kitaip reaguoti. Norvegijos VTA įstatymo barnevernloven paskirtis bei jo nuostatos – protingos ir reikalingos, tačiau to įstatymo taikymas praktikoje itin dažnai prasilenkia su elementaria logika. Taipogi ir VTA sistemos objektyvumas kelia rimtų abejonių.
Toks paprastas pavyzdys: pagal šį įstatymą tėvai gali netekti globos teisių, jeigu stokoja esminių gebėjimų pasirūpinti savo vaikais, smurtauja prieš juos ir pan. Tačiau net ir tokiais atvejais globos teisės negali būti atimamos, jeigu tai nėra griežtai būtina, o šeimoje susidariusi situacija pataisoma pagalbos priemonėmis. Taigi, pagrindinis tėvų argumentas tokios bylose yra: suteikite mums pagalbą ir mes susitvarkysime, vaikai bus saugūs.
Bet sprendžiamųjų organų tėvams nepalankiuose sprendimuose neretai kartojasi vienos ir tos pačios tipinės frazės tokios, kaip: tėvai nepripažįsta problemos, nesuvokia jos esmės, todėl laikytina, kad pagalbos priemonės nepadės. Tie patys sprendžiamieji organai neretai teisina VTA tarnybų darbo spragas, kai neteikiamos pagalbos priemonės, o vaikai atimami iš šeimos net nepabandžius padėti tėvams.
Drąsiai teigiu, kad tokiose bylose lemiamą žodį taria VTA tarnybų paskirti ekspertai-psichologai, kurie gauna atlygį, ir nemažą, iš tų pačių tarnybų. Turiu krūvą vaiko teisių apsaugos bylų, tačiau kol kas nė vienoje minimos tarnybos paskirtas ekspertas-psichologas nėra pasisakęs tėvų naudai. Juk jeigu nežengsi koja kojon su VTA, negausi naujų užsakymų. Kai vieno pavedimo vertė siekia apie 100 tūkst. kronų, galima suprasti, kodėl vyksta tokie reiškiniai. Užburtas, korumpuotas ratas...
Vyrauja klaidinga nuomonė, kad tėvai, kuriems iškelta byla dėl globos teisių atėmimo arba iš kurių skubos tvarka paimti vaikai, turi teisę į valstybės apmokamą advokatą. Tai nėra visiškai teisinga.
Taip, tėvai turi teisę i valstybės finansuojamą advokatą, tačiau galiojantys teisės aktai nubrėžia griežtas ribas: advokatas turi dirbti tik tiek, kiek yra būtina. Nebūtina pagalba nėra apmokama. Regis, valstybė tokiu būdu skatina tėvų advokatus nesistengti per daug ir nedirbti daugiau, nei griežtai būtina. Tuo tarpu VTA tarnybas atstovaujantiems advokatams negalioja jokie apribojimai. Taipogi ir jų atlygiai yra beveik dvigubai didesni.
- Esate prasitarusi, kad nemėgstate bylų, susijusių su vaiko teisių apsauga...
– Taip, nemėgstu tokių bylų, nes teisės teorija ir praktika jose yra du skirtingi, netgi prasilenkiantys vienas su kitu dalykai. Būtent šioje srityje itin dažnai regiu esminius vaikų bei žmogaus teisių, įtvirtintų tarptautinėse konvencijose, pažeidimus.
Norvegija vaiko teisių apsaugos požiūriu gyvena savo atskirąjį gyvenimą. Būtent dėl to ši valstybė yra ne kartą sulaukusi rimtos kritikos iš Jungtinių Tautų Organizacijos. Žmogaus teisių užtikrinimo požiūriu Norvegija Jungtinėse Tautose turi tik B statusą, o tai reiškia, kad Norvegija neturi pilnavertės JTO narės teisių.
- Vis dažniau girdime apie tai, kaip tėvai tiesiog pasigrobia vaikus iš globėjų. Jūsų manymu, kodėl jie taip rizikuoja? Juk nesėkmės atveju gali niekada nebepamatyti vaikų ir netgi atsidurti kalėjime, būti deportuoti iš šalies.
– Tėvai tai daro apimti visiškos nevilties, nepasitikėdami sistemos objektyvumu ir matydami, kad Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybų pagrindinis tikslas – ne padėti šeimoms, o jas ardyti.
- Lietuvoje kalbama, kad iš norvegų turėtume mokytis, kaip saugoti vaiko tieses. Jūs jau netrumpai gyvenate ir dirbate toje visuomenėje, tad kokia jūsų nuomonė?
– Man nesuprantami tokie pareiškimai. Kam kam kitus mokyti – tik ne norvegams. Norvegijos VTA sistemai reikalinga kardinali reforma. Tai nėra tik mano subjektyvus požiūris. Apie tai kalba daugybė Norvegijos politikų, teisininkų, psichologų.
- Advokatas G.Černiauskas viešai teigė, kad vaikus į Lietuvą neteisėtai išsivežusios motinos neišvengs bausmės. Jūs nesutinkate su tokiu teiginiu?
– Pastarosiomis dienomis daug aptarinėjama mano ginamos G.Leščinskienės sūnaus byla. Netgi jeigu mama pati būtų pasiėmusi sūnų ir išvežusi is Norvegijos, ji nebūtų pažeidusi Norvegijos baudžiamojo kodekso.
Iš jos globos teisės nėra atimtos. Jai yra tik laikinai apribotos motinystės teisės. Tad jai Norvegijos baudžiamojo kodekso 216 str. („vaikų grobimai“) netaikytinas. Vaiko išvežimas iš šalies tokiu atveju, kai globos teisės nėra atimtos, o tik laikinai apribotos tėvystės ar motinystės teisės, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Drįstu teigti, kad ir kitos motinos, išvežusios savo vaikus į Lietuvą, iš kurių yra atimtos globos teisės, gali išvengti baudžiamosios atsakomybės. Visų pirma, jos šiuo metu yra Lietuvos jurisdikcijoje. Kita vertus, neturiu duomenų apie tai, kad Norvegija būtų pareikalavusi Lietuvos išduoti jas baudžiamajam persekiojimui Norvegijoje. Tad šios motinos, jeigu nebegrįš į Norvegiją bei neišvažiuos į kitą šalį, labai tikėtina, išvengs baudžiamosios atsakomybės
- Tėvai pasakoja apie jiems Barnevernet iškeltus kaltinimus, kurie skamba tiesiog neįtikėtinai, pvz, „vaiko signalų negaudymas“, „nesugebėjimas įeiti į vaiko vidinį pasaulį“. Kiek dažnai susiduriate su absurdu ir net išsigalvojimais?
– Gana dažnai. Viena absurdiškiausių priežasčių dėl sprendimo paimti vaiką skubos tvarka buvo pateikta kaip tik G.Leščinskienės sūnaus byloje: „VTA tarnyba mano, kad yra didelis pavojus, jog motina, sužinojusi apie bylą dėl globos teisių atėmimo, gali išsivežti sūnų į Lietuvą.
Todėl manome, jog būtina vaiką paimti iš šeimos skubos tvarka bei motinai apriboti motinystės teises.“ Kone visose bylose būna įvairios su emociniu smurtu ir galima žala vaiko raidai susijusios formuluotės kaip priežastis paimti vaikus iš šeimos.
Ypač įsiminė Airidos Pettersen atvejas. Motina turi keturis vaikus, iš kurių du tarnyba Barnevernet buvo atėmusi. Pasimatymų metu tiek dukrytė, tiek sūnelis sėdėdavo apsikabinę mamą, jų visų emocinis ryšys buvo akivaizdus. Tai atsispindėjo ir pasimatymų raportuose. Nepaisant to, fylkesnemnda, sprendimus darantis valstybinis neteisminis organas, nustatė, jog motina nesugeba vaikams užtikrinti jų emocinių poreikių…
- Ką manote apie kai kurių oficialių Lietuvos pareigūnų kalbas, esą vaikų netekę lietuviai patys kalti, nes linkę smurtauti, vartoti alkoholį ir nepriima kitos šalies įstatymų norvegiškos gyvenimo tvarkos?
– Nėra pagrindo taip teigti. Daugybė vaikų atimama ne tik iš lietuvių, bet ir iš kitų emigrantų bei pačių norvegų. Tokio vaikų atiminėjimo masto nepateisina, kaip minėjau, ir Jungtinės Tautos.
Tam juk ir reikalingos VTA tarnybos – kad suteiktų pagalbą, jeigu ji reikalinga, o ne išdraskytų šeimas, traumuotų vaikus. Mano galva, Norvegijos socialinių tarnybų praktika stipriai nukrypusi nuo teisingo kurso ir pilna pavyzdžių, kurie rodo, jog Barnevernet nebeatlieka tarnybai deleguotų pareigų.
- Teko girdėti, kad Norvegijoje tėvus ginantys advokatai kartais netenka licencijų. Ar tai tiesa ir ar nebijote, kad taip gali nutikti ir jums už kritišką poziciją?
– Advokatai, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantys savo klientus atlikti neteisėtus veiksmus, rizikuoja netekti advokato licencijos. Aš niekada neskatinu nusikalstamumo.
Vaiko teisių apsaugos bylose niekada neraginu tėvų „grobti“ ir vežti vaikus iš Norvegijos. Vien to, kad atsidavusiai ginu savo šalies piliečius, nepakanka, kad iš manęs būtų atimta licencija verstis advokato praktika.
- Kaip vertinate informaciją, kad Norvegijos Barnevernet veiksmus kritikuojantys ir šios tarnybos atimtų vaikų grąžinimo Lietuvai reikalaujantys asmenys galimai turi sąsajų su Rusija?
Pastarosiomis dienomis darau viską, kad Lietuvos žiniasklaidoje būtų viešinama teisinga, neiškraipyta informacija, kad būtų atskleistas mūsų aptariamos sistemos ydingumas.
Be galo gaila ir gėda, kad iš lietuvių šeimų tragedijos daroma komedija.
