Tašką padėjo „drąsuolis“ J.Varkala, atšaukęs savo parašą dešiniųjų dokumente dėl neeilinės sesijos sušaukimo. Aišku, čia neapsieita be „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ rankos. Jie itin nenorėjo, kad prieš savivaldos rinkimus opozicija gautų papildomo laiko scenoje kalbėti apie įtartinus valdančiųjų finansus ar galimos politinės korupcijos bylą.
Bet tai nereiškia, kad tauta liko be kitokio žanro dramų, kuriose irgi gana ryškūs violetiniai potėpiai.
Lietuvių tautosakos personažų, kuriais tėvai gąsdina neklaužadas mažuosius, būrys pagausėjo. Šalia tokių veikėjų kaip ragana, baubas ar piktas dėdė su maišu, kurie atsėlina naktimis vaikų grobti, atsirado norvegas.
Mūsų padangėje jau kuris laikas sklando kraują stingdančios istorijos apie slaptą visagalę ir jokio gailesčio nežinančią Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybą „Barnevernet“, kuri atiminėja ten ilgesnio pinigo suplūdusių ieškoti lietuvių vaikus.
Nereta istorija, pateikiama pačių lietuvių lūpomis, baigiasi apskritai košmariškai – atimti vaikai esą atiduodami norvegų gėjų ar lesbiečių poroms. Aukos turi vienintelį šansą ištrūkti – jei laiku spėja pabėgti į Lietuvą.
Nieko keista, kad šiomis dienomis paaiškėjusi istorija apie dar vieną norvegų auką sukėlė sprogusios bombos efektą – juk ji krito į išpurentą dirvą.
Siužetas, galima sakyti, tipiškas: Norvegijoje uždarbiaujančios lietuvės sūnus atsidūrė tenykščių socialinių tarnybų akiratyje, paskui – „Barnevernet“ rankose. Bet berniuko motinos brolis nutarė veikti – bandė išvežti jį į Lietuvą. Tačiau pakeliui buvo sulaikytas Švedijos pareigūnų, kurie vaiką vėl grąžino į Norvegiją.
Taigi dabar Lietuvą nuo apačių iki viršūnių ir drebina ši drama, tiesa, pateikiama tik pagal motinos versiją – vaikas buvo paimtas dėl kažkokių „smulkmenų“. Fone garsiai aidi tam pritariantys kitų Norvegijoje gyvenančių ar gyvenusių lietuvių balsai, taip pat nemažos dalies visuomenės šventos rūstybės šūksniai.
Aktyviausia, kaip visada tokiais atvejais, ruda-violetinė publika, kuri nepraleidžia nė vienos progos pasipiktinti supuvusia ir ištvirkusia Europa. Mūsų politikai ir pareigūnai, pradedant diplomatais Norvegijoje ir baigiant prezidente su užsienio reikalų ministru, blaškosi prisiekinėdami, kad tikrai neleis niekam nuskriausti nė vieno mažojo Lietuvos piliečio.
Tačiau kur visi šie savų piliečių gynėjai buvo anksčiau? Beje, Lietuvos ambasada Norvegijoje iki šiol net nežino vienaip ar kitaip nukentėjusių lietuvių šeimų bylų statistikos.
Juk „Lietuvos rytas“ jau prieš kurį laiką rašė apie įtarimų keliančią „Barnevernet“ veiklą. Tačiau tiek mūsų ambasada Osle, tiek aukščiausi pareigūnai Vilniuje tada buvo linkę patylėti. Kaip dabar, po naujo skandalo, tyli Norvegijos pareigūnai, esą galintys teikti informaciją tiktai tiesioginiams teisinių procesų dalyviams.
Aidint pasipiktinimui Norvegija, Europa ir neveiklia Lietuvos valdžia, vis dėlto verta atkreipti dėmesį į keletą dalykų, kuriuos bandė pabrėžti ne tokie rėksmingi Lietuvos vaiko teisių apsaugos pareigūnai ar šiaip šaltesnį protą bandę išsaugoti piliečiai.
Vargu ar protinga svaidytis tokiais kaltinimais, kokie dabar tykšte tyška neįvertinus visų aplinkybių. O jas žino tiktai patys tėvai ir Norvegijos pareigūnai. Žinoma, neatmestina, kad vaikų teisėms itin jautri ir galbūt jas net suabsoliutinanti tokia visuomenė kaip Norvegijos savo tarnybų rankomis priskaldo malkų. Faktas ir tai, kad dažnas norvegas į atvykėlius uždarbiautojus, ypač iš Rytų Europos, žiūri įtariai ir iš aukšto.
Yra dar vienas svarbus aspektas. Ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių pareigūnai pripažįsta, jog tokių konfliktinių situacijų sprendimą labai apsunkina tai, kad Norvegija iki šiol nėra prisijungusi prie 1996 metų spalio 19 dienos Hagos konvencijos dėl vaiko teisių užtikrinimo. Tiesa, šį pavasarį Norvegijos parlamentas tarsi ir ketina svarstyti, ar prisijungti prie konvencijos.
Kad ir kaip būtų, oficiali statistika sako, kad lietuvių šeimoms tenka vos daugiau kaip procentas tiriamų vaiko teisių pažeidimų atvejų, o lietuviams apskritai skiriamas dėmesys – vienas mažiausių tarp visų migrantų.
Abejotina ir tai, kad mažametis iškart atskiriamas nuo šeimos dėl kokių nors smulkmenų, savo kaprizų ar piktavalių kaimynų norvegų skundo. Juk net šiurpą keliančių istorijų herojai pripažįsta, kad šeima ir vaikas prieš tai buvo atidžiai stebimi.
Kita vertus, ką reiškia „smulkmenos“, dėl kurių kai kurios lietuvių šeimos netenka atžalų? Gal tai, kas daugeliui mūsų atrodo „smulkmenos“, Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemoje yra įvardijama kaip šiurkštūs pažeidimai. Ne paslaptis ir tai, kad šioje šalyje itin skrupulingai ginami mažamečiai, netgi nepaisant tėvų teisių.
Galima daryti išvadą, jog į Norvegiją nuvykęs dažnas lietuvis tiesiog nežino tenykščių įstatymų, papročių ir net nemato reikalo jų paisyti. Emigrantų kitaip elgtis neskatina ir Lietuvos, atsilikusios nuo daugelio civilizuotų valstybių, vaikų auklėjimo standartai.
Netgi oficiali statistika liudija, kad su vaiko teisėmis susijusi padėtis mūsų šalyje – tragiška. Kasmet iš šeimų paimami keli tūkstančiai vaikų, kurie toliau žiauriomis sąlygomis vegetuoja vadinamuosiuose globos namuose. Ir tai – tik dalis kraštutinių atvejų. Dažnai nei valstybė, nei visuomenė nemato reikalo ginti net akivaizdžiai kankinamų mažųjų piliečių.
