Visa tai atrodė pigi rinkodara ir nė kiek neužsinorėjau stabtelėti prie stendo, kad bent pasidomėčiau, gal ir gera ta A.Tapino knyga.
Zombiai įkyriai lindo į akis ir nepastebėti jų buvo neįmanoma. Jei leidykla taip norėjo atkreipti kuo daugiau dėmesio, tada galiu duoti dar geresnį patarimą – kitąsyk pasisamdykite striptizo šokėją. Pageidautina – vaikiną. Ir būtinai liepkite šokti net tada, kai jie eina pasivaikščioti. Kitaip atrodo apgailėtinai ir skleidžia žinią: „Darau tai, nes man užmokėjo, bet pavargau, noriu namo ir tos knygos, kurią reklamuoju, gyvenime neskaitysiu.“
Ačiū Dievui, klounų buvo mažai. Daugumos leidyklų stendai nesiskyrė vienas nuo kito. Ir tai yra gerai, nes Knygų mugė yra bene vienintelis masinis renginys, kuriame gali pailsėti nuo reklamos triukų. Niekas negraibsto už rankos ir negrūda savo knygų kaip pačių geriausių. Niekas nemėto nemokamos kramtomosios gumos, neduoda ragauti jogurto ar kavos.
Svarstydami, kodėl Knygų mugės savaitgalį „Litexpo“ parodų centro alėjomis sunku prasibrauti, žmonės dažniausiai pasidalija į dvi dalis. Vieni džiaugiasi: „Valio, yra ta elitinė Lietuva, kuri skaito knygas, net jaunimo kiek daug, čia tik iš žiniasklaidos atrodo, kad visi skaito tik apie žudynes ir nuogus papus.“ Kiti piktdžiugiauja: „Reklamuoja vis tą Knygų mugę, patraukia žmones, jie ateina, prisiperka knygų, kurios vėliau lieka gulėti lentynoje.“
Šios abi pozicijos yra kraštutinės ir neteisingos. Įvertinus, kad žmonės atvyksta iš visos Lietuvos, Lietuvos „elito“ gausybė neatrodo tokia įspūdinga. Knygų mugė niekuo nevilioja, jos rinkodara metai iš metų yra išskirtinai prasta.
Šiemet mėginta viską pritempti prie šūkio „Istorija įdomesnė, kai ji – detektyvas“. Kvailiau nesugalvosi. Reikėjo išsirinkt vieną idėją – arba mugė apie istoriją, arba apie detektyvus. O gal pakanka pastebėti pačią esmę. Istorija įdomi, kai ją pasakoja įdomūs žmonės.
Knygų mugės stiprybė visada buvo ne knygos, ne jose aprašomos idėjos, o žmonės. Minios čia renkasi visai ne dėl knygų, o dėl to, kad čia galima prieiti visai šalia gyvo autoriaus ir patampyti už rankovės: „Ei, kaip gyveni?“
Praeidama pamačiau Sigitą Parulskį, kuris dalijo autografus ilgai merginų eilei. Įsibroviau į priekį ir pasakiau: „Aš noriu tik pamojuoti.“ Sigitas pakėlė akis akimirkai. „Gražiai pamojavai“, – tarstelėjo. Taip mes pabendravome. Mugės aukso gysla yra intymumas tarp autorių, leidėjų ir tarp tų, kurie skaito ar gal skaitys. Girdėjau, kad po mugės autografus dalijusiems autoriams skaudėjo riešus.
Gal mugėje knygos pigesnės vienu kitu euru, tačiau tikrai neapsimoka čia daug pirkti, jei nenori prarasti malonumo vėliau rinktis knygas knygyne. Paskaitinėti ir pavartyti knygas patogiau prie knygynų įrengtose kavinėse, kur gali į tekstą įsikniaubti nors porai valandų.
Tačiau knygas rašančių žmonių kasdien nepamatysi. Net jei kokioje nors bibliotekoje vyksta knygos pristatymas, negi dėl tokio renginio išsiruoši iš namų ir paliksi tiek daugiau visko galintį pasiūlyti feisbuką?
Knygų mugė – visai kas kita. Net ant fotelio žiovaujantį A.Užkalnį čia galima išvysti ir pastebėti, kad prie jo nestovi minia su akmenimis rankose. Beje, didžiulis ačiū (teatleidžia kalbininkai už klaidą) jam, kad „Evangelija pagal Užkalnį“ nebuvo išdėliota ant altoriaus primenančio stalą, autorius nevilkėjo sutanos ir nedalijo komunijos.
Paprastumas irgi yra rinkodaros strategija. Prizą už tobulą paprastumą skirčiau Lietuvos muzikos informacijos centrui. Jie rado paprastą ir unikalų būdą pristatyti savo veiklą. Tai muzikinė dėžutė, kurios rankenėlę sukant skamba M.K.Čiurlionio preliudas. Turbūt esate tokias matę, jos dažniausiai groja „Happy Birthday“ melodiją. Mažytis instrumentas, papuoštas Lietuvos genijaus paveikslais. Kaina – 5 eurai. Puiki dovana užsieniečiams.
Jei knygų mugėje atsiras daugiau rinkodaros zombių, čia gal ir toliau lankysis minios žmonių, tačiau publika jau bus kitokia. Knygų mugės stiprybė yra ta, kad čia dieną kitą gali pasijusti esąs ne idiotas ir ne tarp idiotų.
Tada truputį lengviau, kai vėl išvažiuoji į miestą ir matai: „Ateinu, kad išeitų Rubikonas“, „Viskas bus gerai“ arba „Už Petrą“. Kai idiotai kitus ima laikyti idiotais, tada visi vienas kitiems atrodo idiotai.
Pagirčiau Knygų mugę dar už tai, kad informacinėje knygutėje nurodytos tik autorių pavardės – be jokių pompastiškų apibūdinimų, tokių kaip „Skandalingiausias autorius“ ar „Įžūlioji žurnalistė“. Net Valdas Adamkus vadinamas tiesiog Valdu Adamkumi. Taip žinomi vardai susilygina su nežinomais.
Taip, turi įdėti šiek tiek pastangų, kad panaršytum „Google“ ir išsiaiškintum, kas toks yra knygą apie rusus pristatantis Gregory Feiferis ar apie KGB visiškai slaptai kalbantis Arvydas Anušauskas.
Mugės buvo populiarios visais laikais, tačiau dabar, kai yra „Facebook“, jos yra netgi būtinos. Vienintelė galimybė atitraukti žmonių dėmesį nuo išmaniųjų ekranų yra sukurti tokią erdvę, kurioje būtų daug pasirinkimų vienoje vietoje. Nepatinka vienoje salėje – eini į kitą. Nepatinka autorius – išrėži jam tai į akis.
Domiesi siaura sritimi – pavyzdžiui, Omano kalifatu ar Vydūno raštais – gali bendrauti su bendraminčiais kad ir pusdienį.
