O iki tol policija jau sulaukė per 30 skundų dėl šmeižto, rinkimų kampanijos turto sunaikinimo, pradėti keturi ikiteisminiai tyrimai. Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) užplūdo skundai dėl nepažymėtos politinės reklamos, rinkėjų papirkinėjimo.
Nors Lietuva merus tiesiogiai renka pirmą kartą, įstatymo pažeidimų šįmet fiksuojama, atrodo, ne ką daugiau nei per ankstesnius savivaldos rinkimus.
Tiesa, vėl neišvengta jau seniai draudžiamo rinkėjų viliojimo dovanomis – siūlyta nemokamų koncertų, šokių vakarų, maisto krepšelių.
Dosniausia pasirodžiusi viena kandidatė išdalijo 18 tūkst. kulinarinių knygelių.
Didelių įtarimų sukėlė ir kai kuriose savivaldybėse pastebėta aktyvi rinkėjų migracija. Iš viso daugiau nei 13 tūkst. piliečių pakeitė savo balsavimo vietas.
Paprastai į kitą rinkimų apygardą persiregistruoja 100–200 rinkėjų, bet štai į Alytaus rajoną perbėgo net apie 2 tūkst., o į Šalčininkų – 1 tūkst. žmonių.
Toks migravimo mastas nedidelėse savivaldybėse gali turėti lemiamos įtakos rinkimų rezultatams.
Vyriausioji rinkimų komisija įtaria, kad su kai kuriomis partijomis susieti seniūnai, norėdami paremti savus kandidatus, galėjo įkalbėti žmones fiktyviai persiregistruoti į kitą apygardą.
Jei taip, čia jau ne tik skandalas, bet ir nusikaltimas. Tiesa, VRK vadovas Z.Vaigauskas pasiskundė, kad sunku pasakyti, kas konkrečiai tai daro.
Vadinasi, aktyvesnių veiksmų turėtų imtis teisėsauga, nes antraip rinkimai šiose savivaldybėse gali būti sužlugdyti vėliau išaiškėjus fiktyvios rinkėjų migracijos faktams.
Tiesa, teisėsauga turi darbo ir dėl privataus pobūdžio skandalų, į kuriuos pateko dar vienos kadencijos siekiantys Alytaus miesto ir Anykščių rajono merai socialdemokratas J.Krasnickas bei konservatorius S.Obelevičius.
Dviejų konkuruojančių didžiausių partijų atstovai, nepaisant skirtingų konkrečių detalių, pateko į panašią bėdą, kurią būtų galima nusakyti prancūzišku patarimu „ieškok moters“.
Ironiška, bet buvusios Alytaus teatro vadovės ir vienos intymiomis paslaugomis Panevėžyje garsėjančios moteriškės paskleistos merus kompromituojančios žinios savaip pagyvino vangią ir nuobodžią savivaldos rinkimų kampaniją.
Vis dėlto rimtai žvelgiant į savivaldą, šie skandalai anaiptol neatrodo juokingi.
Abu merai baisiausiai pasipiktino, paviešintas žinias pavadino provokacija ir kreipėsi į teisėsaugą. Ir socialdemokratas, ir konservatorius kaip susitarę kaltina politinius oponentus juodosiomis technologijomis ir reikalauja išsiaiškinti, kas prieš juos surengė šmeižto kampaniją.
Kita vertus, būdami ne naujokai politikoje, abu savivaldybių vadovai turėtų puikiai suvokti, kad jų politiniai konkurentai būtų paskutiniai žiopliai, jei praleistų progą pasinaudoti pikantiškomis žiniomis per rinkimų kampaniją.
Alytaus meras J.Krasnickas dievagojosi, kad paviešintas įrašas sumontuotas iš atskirų žodžių ir frazių, bet pripažino, jog įrašytas jo balsas. Ogi jau vien mero žodynas gal būtų leistinas nebent kanalizacijos vamzdyną valančiam santechnikui.
Frazės apie perprastus mechanizmus, kaip galima užsidirbti milijonus ir išsipirkti iš teisėsaugos, apskritai turėjo pašiurpinti rinkėjus.
Todėl kad ir ką dabar kalbėtų apie provokaciją Alytaus meras, net iš paskirų jo žodžių ir frazių sklinda nekoks kvapas. Tai, beje, pripažino ir Socialdemokratų partijos vadovybė.
Tuo metu Anykščių rajono merą kompromituojanti informacija pernelyg intymaus pobūdžio, atrodytų, neturi nieko bendra su savivalda.
Bet juk politiko savitvarda, moralė, mokėjimas valdyti savo troškimus turėtų rūpėti ir rinkėjams, o ne vien kandidato žmonai.
Vargu ar rajono vadovo dorybe reikėtų laikyti taip stipriai išlavintą socialinio solidarumo jausmą, kad jis savo piniginę dosniai atsega net naktinėms plaštakėms.
Žinoma, šie skandalai nebūtinai užkirs kelią abiem merams toliau vadovauti savivaldybėms.
Gal todėl nė vienas jų ir nesirengia trauktis iš rinkimų kovos, nes žino, kokie atlaidūs gali būti rinkėjai.
Paradoksas, kad nemaža dalis žmonių gali tik pasijuokti iš politikų poelgių, bet kartu tarsi pateisinti abejotiną jų elgesį, manydami, jog jie visi yra tokie patys, o klysti visai žmogiška.
Taip pati visuomenė nuleidžia reikalavimų kartelę politikams ir partijoms.
Kita vertus, daug sako faktas, kad kandidatais į merus keliami net piktnaudžiavimu tarnyba įtarinėjami ir vis dar teismuose savo nekaltumą įrodinėjantys politikai.
Tai rodo, kad partijos aiškiai stokoja lyderių, joms nepavyksta pritraukti naujų jėgų.
Sustabarėjusias partijas atsinaujinti, o susikompromitavusius veikėjus nesiveržti į valdžią gali priversti tik rinkėjai nuo jų nusigręždami.
Pažiūrėsime, ar daug bus tokių pamokų per šiuos rinkimus.
