Kiekvienam pagal antraštę nusprendusiam atsiversti tekstą kilo vienas iš dviejų klausimų:
1) Įdomu, kaip gal kažką naudingo pasiūlys? Atsiversiu, pažiūrėsiu.
2) Dar vienas. Kokių čia nesąmonių dabar bus prirašyta?
Ne būtinai būtent tokia formuluote, tačiau kažkas į tą pusę.
Jei Jūs man pasakytumėt, kuris klausimas Jums kilo, aš Jums pasakyčiau, ar Jūs bent kažkiek išsilavinęs. Finansų ir ekonomikos linkme. Jei kilo pirmas, tuomet ne. Jei antras- taip. Viskas taip paprasta.
Nes finansiškai neišsilavinę žmonės mokosi uždirbti būtent iš publikacijų internete ar pseudo mokomųjų knygų. Kiyosakis nėra finansinis švietimas. Nebent Jums 10 metų, tuomet gal būt, nes pradėti nuo kažko reikia.
Tačiau, kad ir kaip nenorėtų visi tuo tikėti, absoliučiai didžioji dauguma populiariosios literatūros neturi nieko bendro su finansiniu švietimu. Tos knygos dažniausiai yra skirtos parduoti, o ne kažką papasakoti. Vidutinės Kiyosakio ir panašių autorių knygos naudingą ir reikalingą turinį galima būtų sudėti į kelis A4 formato lapus.
Bet tos knygos pristatomos kaip šviečiamosios. Todėl jas perskaitę dažnai apsigauna ir galvoja, jog dabar jau daug ką supranta ir žino. Nors iš tiesų nemoka nieko.
Jie perskaitę normalius tekstus apie loterijų nenaudingumą rašo piktus komentarus, kad nesąmonė, nes jų kažkokio pusiau pažįstamo kaimynui tai pasisekė laimėti naują 5 tūkst. eurų kainuojančią „Kia“. Ir logiški argumentai, kad pasiseka vienam iš tūkstančių, jų neįtikins.
Kas iš to, kad pasakysi, jog loterijos matematinė viltis yra neigiama, todėl išpirkus visiškai visus loterijos bilietus tu gautum mažiau, nei laimėtum. Jiems tai nesvarbu, nes jie skaitė kažkokią tai knygutę, kurioje to nebuvo. Kaip nebuvo ir statistikos pagrindų.
Populiariosios knygutės ne retai priverčia tikėti ir kitomis nesąmonėmis. Kurių viena dažniausių- auksas kažko vertas. Visai nesvarbu, kad investiciniu požiūriu auksas yra tiesiog blizgutis, kuris net nėra investicija. O monetariniu požiūriu tai yra tiesiog barbarų laikų reliktas. Kuris realiu požiūriu neturi jokios realios vertės, tik tą, kurią jam suteikia jo norintys.
Lygiai taip pat nesvarbu, kad pramonėje jis nenaudojamas ir vieninteliai du likę panaudojimai- investicijos ir juvelyrika. Net šitai, kai į realiai pastatai prieš faktą įrodantį, kad patys aukso pirkėjai pučia burbulą ir kaina priklauso tik nuo tikinčiųjų skaičiaus, jiems nieko nereiškia.
Ir tai yra tikrai baisu. Žmonės pasakomis tiki todėl, nes jos užrašytos ir kažkas ant jų prilipdė aukso medalio pavidalo lipduką, kuris sako, jog tai yra Nr. 1 finansų knyga. Nors gal stebėtis labai nereikėtų. Ypač įvertinant mitologijos ir tautosakos įtaką lietuvių ekonominiams pasirinkimams.
Kalbu apie tą klasikinį „čia vaikams bus“. Ar tai būtų nudrožtas ir niekam nereikalingas bevertis butas, ar kažkoks žemės lopinėlis nuo artimiausio kelio 20 km nutolusioje dykynėje, ar net netoli miesto esantis visai neblogą vertę turintis sklypas.
Tautiečiai turi tokį keistą fetišizmo ir kartais sadizmo atmainą laikyti tą (dažniausiai nekilnojamą) turtą, nepaisant jų gyvenimo aplinkybių. Jei yra močiutės palikto aukso ar pusėtinas sklypas miesto pakraštyje, tai jis nebus parduotas, nesvarbu kas beįvyktų.
Žmogus gyvena sename bute, kurio komunaliniai kainuoja pusę atlyginimo ? Nesvarbu. Turi seną automobilį, kuris kiekvieną žiemos rytą neužsiveda? Nesvarbu. Vaikai į mokyklą eina su 5 metų kuprinėmis ir 3 metų uniformomis? Nesvarbu.
Močiutės auksas ar žemės gabalėlis yra šventas ir jis bus vaikams. Koks skirtumas, kad vaikai mokykloje nelabai turi iš ko pavalgyti, o apie kelionę šeima gali tik pasvajoti. Reikia, kad būtų vaikams.
Būtent tai yra labiausiai užmušantis mąstymas ir didžiausias ekonominio neišsilavinimo požymis. Kai fantazijų sugeneruoti ateities milijonai verčia dabar gyventi žemiau skurdo ribos ir nekęsti gyvenimo.
Didžioji dalis tų sklypų niekuomet nebus panaudota. Niekam, o ypač vaikams, jų nereikės. O juos pardavus šiandien, dalį investavus į gyvenimo kokybę, o kitą dalį į saugius aktyvus, būtų sukuriami ne tik papildomi pinigų srautai, bet ir geresnės galimybės vaikams tobulėti dėl psichologinių priežasčių.
Tačiau kam apie tai galvoti? Kiyosakis sakė, kad NT ir auksas yra turtingų žmonių atributai, vadinasi, reikia ir būtina juos laikyti iki amžių galo.
Iš esmės, tas pats mąstymas galioja ir loterijose lošiantiems. Jie nori tikėti. Tikėti, kad viskas bus geriau, todėl ne retai išleidžia neproporcingai didelę pinigų dalį loterijos bilietams. Nepaisant to, jog tie patys pinigai reguliariai dedami į vertybinių popierių sąskaitą finansiniams instrumentams pirkti 10 metų bėgyje leistų turėti apčiuopiamas santaupas.
O būtent taip ir yra uždirbami milijonai. Investuojant ir generuojant palūkanas ant palūkanų. Bei kuriant verslus. Tačiau tikrai ne skaitant pseudo knygutes, perkant auksą, laikant beverčius aktyvus ar lošiant loterijose.
Lietuvoje reikia finansinio ir ekonominio švietimo. Daugiau ir nuo anksčiau. Galima nebūti tiksliuku ar nemėgti skaičių. Tačiau ekonomika nėra mokslas apie skaičius (tai yra mokslas apie pasirinkimus), o finansai yra neatsiejama kiekvieno gyvenimo dalis. Kaip ir gebėjimas skaityti ar rašyti.
Tuomet, kai mokyklose nuo 5 klasės bus mokomi elementarūs pagrindai, o pasakų knygos gulės pasakų knygų, ne finansų, lentynose, gal lietuviai sugebės atsikratyti sadistinių ir mazohistinių polinkių ir pradės mąstyti blaiviai. Ir tik tuomet mums nebereikės klausti, kodėl estai gyvena geriau.
