Pokalbis su Z.Balčyčiu apie tai, kad karo grėsmė turi paskatinti ne tik patriotizmą, kariuomenės ir gynybos stiprinimą, bet ir investicijas į naujas technologijas, mokslo tyrimus, jų diegimą į gamybą ir didelės pridėtinės vertės kūrimą.
– Kaip Jūs vertinate Lietuvos narystę ES? Gal vieni būtume susitvarkę geriau?
– Europos Sąjunga – nevienalytė, kartais nevieninga, neideali, bet ji Lietuvai gyvybiškai būtina ir svarbi. ES paramos lėšos leido stiprinti infrastruktūrą, žemės ūkį. Kai 2020 metais Lietuva nebegaus didžiosios dalies ES paramos, manau, tai stipriai pajusime.
Ar retai išgirstame, kad mums nieko nereikia: skalūnų dujų, atominės elektrinės, geležinkelio „Rail Baltica“, dujų terminalo, dujų vamzdyno su Lenkija, elektros kabelių su Lenkija ir Švedija? Neretai.
O juk jei sėdėsime ir lauksime sudėję rankas, sulauksime Lietuvos pabaigos.
Narystę ES vertinu kaip dar nepasinaudota galimybe stiprinti savo valstybę. Juk šiandien net ir geležinkelis „Rail Baltica“ įgauna strateginę saugumo prasmę: kol kas nėra geležinkelio, kuriuo iš Europos į Baltijos valstybes ir Suomiją būtų galima gabenti karinę techniką.
Toks įspūdis, kad visuomenė kartais sąmoningai klaidinama ir suklaidinama tų, kurie turi siaurų ekonominių, finansinių ar politinių interesų. Nelieka viešojo intereso – mūsų visų intereso veikti ir kartu kurti gerovę.
O juk viešojo intereso gynimas yra pagrindas viešajam gėriui kurti.
– Kalbate apie dalį piliečių, nusivylusių savo valstybe, naryste ES?
– Kalbu ne apie pesimizmą, nusivylimą, negebėjimą vertinti ar aklą tikėjimą stabais. Net ne apie diskusijas ir ginčus. Ginčuose gimsta tiesa, bet dabar ginčams laiko nebėra.
Per daug metų ir dešimtmečių sugaišta, kai net ekonominiai, energetikos sprendimai matuoti pagal politinę liniuotę. Kai ekonominiai, energetikos projektai vertinti „pagal meilę Lietuvai“, pagal tai, kurioje politinėje kairėje ar dešinėje esi.
Ekonomika, deja, ne lozungų mokslas, o lūkesčiai, prognozės ir skaičiai.
Kalbu apie ekonomiką, kuri turi tapti svarbiausia vidaus ir užsienio politika, stiprinančia mūsų valstybę. Tik tvirta, auganti ekonomika gali užtikrinti ilgalaikį valstybės saugumą, aukštesnį pragyvenimo lygį, žmonių gerovę, mažesnę socialinę atskirtį ir didesnį piliečių pasitikėjimą valstybe.
Karo grėsmė turi paskatinti ne tik patriotizmą, kariuomenės ir gynybos stiprinimą, bet ir investicijas į naujas technologijas, mokslo tyrimus, jų diegimą į gamybą ir didelės pridėtinės vertės kūrimą.
Tai turėtų būti neatsiejami dalykai. Kaip meilė Lietuvai turi paskatinti ir racionalius sprendimus, ne tik praradimus, didesnę emigraciją ir visuomenės susiskaldymą (suskaldymą).
Karo grėsmė – ir būtinybė, ir galimybė modernizuoti valstybę ir jos valdymą, keisti visą ekonomikos struktūrą, atsikratyti baimės priimti vienai ar kitai visuomenės daliai nepopuliarius sprendimus.
– O gal nereikia daryti jokių revoliucijų? Ekonomika juk po truputį auga?
– Būkime atviri ir sąžiningi sau: dabartinė geopolitinė situacija ir karo grėsmė stabdo užsienio ir vietos verslo investicijas.
Ir Lietuva neturi kito pasirinkimo kaip susigrąžinti patrauklumą – tiktai modernizuoti valstybę.
To reikia ne tik dėl geopolitinės situacijos, bet ir dėl nemažėjančio skurdo. Jei nieko nekeisime, ir po 25 metų nebūsime išsprendę socialinės nelygybės, skurdo problemų.
Dabartinė situacija labai bloga: praėjusių metų pabaigoje Eurostatas paskelbė, kad beveik trečdalis (30,8 procento) Lietuvos gyventojų gyvena ties skurdo riba arba skursta. Tai rodo, kad kol kas esame pralaiminčios visuomenės valstybė.
O juk Europos Komisija mums nuolat kartoja, kad norint sumažinti skurdą, pagerinti demografinę padėtį reikia priimti sprendimus – mažiau apmokestinti darbo jėgą, daugiau – turtą.
Jei Lietuva nenori sunykti, nori augti, tuos sprendimus reikės priimti. Todėl visi vykdomi energetikos, transporto projektai Lietuvai labai svarbūs.
Reikėtų mažiau kalbėti apie karo grėsmes ir daugiau dirbti, kad projektai būtų kuo greičiau įgyvendinti.
Energetinio saugumo, konkurencinio patrauklumo didinimas ne tik suteikia galimybę įsigyti energetikos išteklių konkurencingomis kainomis, integruotis į Europą, bet ir suteikia valstybei, jos ekonomikai stabilumo. Tai mūsų namų darbai, kuriuos privalome atlikti.
