Neturint ką daugiau veikti gal ir smalsu, kas vyksta partijų užkulisiuose, bet prieš rinkimus, visuomenei tampant vis labiau raštingesnei, lieka tik idėjos, kokias problemas politikai kelia ir kaip jas ruošiasi spręsti.
Anksčiau dar buvo galima dangstytis bendromis frazėmis, įtikinti nemažą dalį vyresnių žmonių, kad dešinieji tėvynę myli labiau už kairiuosius, kad liberalai yra knygų persiskaitę vakarykščiai studentai, kad be Sąjūdžio laikais iškilusių autoritetų valstybė atsidurtų aklavietėje.
Reikia pripažinti, kad TS-LKD ilgai laikėsi ant nacionalinių saugumo ir gynybos bei energetinės nepriklausomybės idėjų pamatų, bet šiuo metu tai sėkmingai daro bet kuri valdžioje atsidurianti partija.
Tačiau į politiką jau ateina vos ne antroji karta po nepriklausomybės atkūrimo. Naujomis technologijomis apsirūpinusi visuomenė labai greitai susivokia, kas yra jos interesas, nemėgsta daugžodžiavimo ar pamokslų, o iš politikų tikisi konkrečių pasiūlymų ir sprendimų.
Spėju, kad nuo kitų Seimo rinkimų Lietuvos partinė struktūra keisis iš esmės ir galutinai, o jau ilgesniam laikui susiformuos dar po vienos kadencijos. Reikalavimai partijoms ir politikams bus konkretūs: kaip vertinama esama valdžia ir ką į valdžią pretenduojantys gali padaryti geriau. Ir visiškai nesvarbu, kas į tuos klausimus – jaunas ar senas – atsakys.
Anksčiau, ypač savo ištakose, TS-LKD turėjo aiškią ir skirtingą nei kitų partijų poziciją daugeliu klausimų, raiškiai ir energingai ją skelbė, buvo stipri opozicijoje. Tačiau dabar tai pradėjo menkti, nebegirdėti jos balso nei Seime, nei žiniasklaidoje, todėl ir pralaimima.
Problema – ne amžius ar veidai, o savos pozicijos ir idėjų stoka. Kartais kyla ir kitoks spėjimas. Iš fragmentiškų pareiškimų atrodo, kad TS-LKD atstovai kritiškai vertina, kas vyksta šiuo metu mūsų valstybėje, bet vengia šią kritiką plėtoti.
Gal bijo susikirsti su D.Grybauskaitės pozicija? Beje, prezidentei I.Degutienė, kaip galima TS-LKD pirmininkė, nėra paranki.
Bijo ar ne, tačiau kito kelio, be aiškaus kalbėjimo, nei partijai, nei politikui nėra. Modernūs ar postmodernūs laikai, politikų ištarmių schema visada lieka ta pati.
Pirmiausia užsienio politika. Kaip TS-LKD vertina dabartinę Lietuvos užsienio politiką?
JAV B.Obamos užsienio politiką jo oponentai deda į šuns dienas. Lietuvoje apie mūsiškę užsienio politiką iš opozicijos sklinda Donbaso kapų tyla. Nėra net menkiausios politikų diskusijos.
Pas mus užsienio politiką vertina tik politikos apžvalgininkai. Vieniems ji solidi, principinga, davusi konkrečių, o ne popierinių saugumo ir gynybos rezultatų.
Kitiems – savireklaminė, siaura, susikoncentravusi į nuolatines kalbas apie grėsmes, nors konkretaus karinio susidūrimo su Rusija fakto nėra, apeinanti ateities perspektyvą su ES, jau nekalbant apie Lietuvą pasaulyje.
Trečių įsitikinimu, Lietuvos užsienio politikos visai nėra, o vien tik karinė isterija, stengiantis pridengti nenorą didinti gynybos išlaidas iki įsipareigotos ribos.
Kaip konservatoriai vertina ES konfederacijos idėją? Kokia bus TS-LKD politika Lenkijos atžvilgiu? Liberalų sąjūdis tikriausiai pritars Lietuvos lenkų rinkimų akcijos projektams dėl pavardžių ir gatvių pavadinimų rašymo. O ką planuoja konservatoriai?
Žinoma, užsienio politikoje yra lengviau formuoti savo poziciją negu brautis per vidaus politikos brūzgynus. Amerikietiškais „Abramsais“ patenkinti tiek valdantieji, tiek opozicija, nors ir galima paklausti: o kodėl ne vokiški „Leopardai“?
Vidaus politikoje tenka vis atidžiau gilintis į įvairialypės visuomenės interesus. Painiausia visų Lietuvos politinių partijų programų dalis yra mokesčiai. Jokio nuoseklumo ir jokios vidinės logikos.
Būdama valdžioje TS-LKD traukė valstybę iš krizės ir kartu pelnė „diržų veržėjos“ įvaizdį, kuris pakenkė per rinkimus. Jeigu kitiems Seimo rinkimams TS-LKD nepateiks aiškesnio nei kitos partijos mokesčių politikos plano, rinkėjų sąmonėje liks sena – verslininkų „smaugėjos“ – etiketė.
TS-LKD rūpinosi, plėtojo ir praktiškai pradėjo realizuoti nepriklausomos energetikos nacionalinį projektą. Iš dalies jį perėmė socialdemokratai.
Bet įstrigo naujos atominės elektrinės projektas. Ar jis taip ir liks pakibęs ore, kad ir kas laimėtų kitus rinkimus?
Akivaizdu, kad tokio sumanymo likimas priklauso nuo ryžtingų politikų grupės užsispyrimo. Ar konservatoriai vėl ryžtųsi kovai dėl šio projekto su oponentais ir net didele visuomenės dalimi? Ar sugebės suburti mokslininkus, kurie įtikintų projektui prieštaraujančius?
Užsiėmusi gigantiškais projektais TS-LKD iš aukšto žiūri į daugelį visuomenės problemų. Žinoma, kai partijoms reikia patiklių rinkėjų, prieš rinkimus visi tampa pensininkų ir vargšų užtarėjais. Ir vos išrinkti tuoj pat pamiršta, ką žadėjo.
Deja, nė karto iš partijų neteko girdėti susirūpinimo dėl stiprėjančių mokinių tarpusavio patyčių, apie viešviles ar švėkšnas. Pasirodo, niekas nieko net nežinojo. O juk tai turėtų būti tiesioginis konservatyvių, krikdemiškų partijų rūpestis. Ką veikia jų skyriai rajonuose, seniūnai ir gausūs savivaldybių tarybų nariai?
Remia šalies gynybą, gigantiškas statybas, nors smurtaujama panosėje ir nemaža dalis mūsų ateities gyvena pasibaisėtinomis sąlygomis. Jeigu atidžiau apsidairytume aplinkui, galima sukurti dar penkias konservatyvias partijas ir visoms užteks darbo.
