Jeigu agresorius nesutinka su tavo siūloma taika, gintis būtina. Ne tik pačiam, bet ir ginti bendruomenę, į kurią esame susijungę – Lietuvos valstybę.
– Žmonės nerimauja dėl karo. Tačiau vieni renkasi apie karą nekalbėti, o kiti – kaip tik domisi, viską skaito, kitiems aiškina. Kuri pozicija teisingesnė?
– Pastebiu, kad žmonės dažnai pasiduoda emocijoms. Emocijos liepia arba ignoruoti – apsimesti, kad negirdžiu ir nematau, arba pasiduoti aistroms ir mėgautis pavojumi. Yra žmonių, kurie sako: „Tada jaučiu, kad gyvenu.“
Šiuo atveju, nesvarbu esu tikintis ar netikintis Dievą, teisingas kelias yra taikos kelias. Be jokių diskusijų.
Jėzus savo mokiniams yra palikęs vieną vienintelį įsakymą: „Aš įsakau jums vienas kitą mylėt.“
Dėmesio – meilė nėra jausmai arba emocija, kaip dažnai manome. Tos emocijos yra tik sudedamoji meilės dalis. Taip, meilės sudedamoji dalis yra tos emocijos. Bet tik sudedamoji dalis. Meilės esmę sudaro sąmoningas žmogaus apsisprendimas.
– Rinkdamiesi taiką, tikimės, kad ir kita pusė sutiks būti taiki. O jeigu ne?
– Jeigu agresorius ignoruoja meilę – taikos kelią, tuomet turiu gintis. Sakydamas „turiu gintis“, turiu minty ne tik save, bet visus žmones. Mes esame susijungę į vieną bendruomenę, kurią vadiname Lietuvos valstybe.
Jei pasirenku taikos kelią, privalau sustabdyti agresorių.
– Tai neteisūs tie, kurie aiškina, jog dvasingi žmonės turi būti prieš kariuomenę?
– Tai yra visiškas nesupratimas. Tu, kaip tikintis ir dvasingas žmogus, supranti, kad esi atsakingas ne tik už save. Gal pats esi nieko prieš, kad tave nušaus, gal net nori mirti. Bet privalai suprasti, kad kitas žmogus nori gyventi ir būti laimingas. Tai ir svarbiausia – prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitą. Tai reiškia, kad aš privalau ginti Lietuvą.
Kai sakau „Lietuvą“, turiu omenyje ne abstrakčią sąvoką, Seimą ar ministerijas. Kalbu apie tris milijonus čia gyvenančių žmonių.
– Kai kurie iš tų žmonių mato, kad Amerika jau okupavo Lietuvą.
– Yra milijonai gyvenimo tiesų, tačiau žmogus privalo būti sąmoningas. Į sąmoningumo sąvoką įeina ir kritiškas požiūris. Visai nesvarbu, ar propaganda ateina iš Rytų, ar Vakarų. Vakarai aiškina, kad Rusija nori išplėsti savo įtakos sferą. Rytų pusė sako – ne, čia ne mes, o amerikiečiai nori valdyti pasaulį. Neva Rusija – vienintelė šalis, kuri aukoja savo gerovę, kad pasaulyje išlaikytų pusiausvyrą.
Nėra taip, kad turi pasirinkti, kurią pusę palaikyti. Kritiškai peržvelgęs, turi pradėti nuo savęs. Tiesa, kad didelės valstybės turi savų interesų. Tačiau su kuo pakeliui Lietuvai? Kas mažiau meluoja?
– Būtina atskirti, kas yra mažesnis blogis?
– Skamba nemaloniai, bet greičiausiai iš tiesų tenka rinktis, kuris blogis yra mažesnis.
Europa ir Amerika deklaruoja žmogaus pasirinkimo laisvę. Daug kas man gali nepatikti. Tačiau suvokiu, kad totalitarizmas tikrai nėra ta aplinka, kur kiekvienas norėtų gyventi pats ir auginti savo vaikus.
– Ką jūs vadinate totalitarizmu?
– Tai yra teigimas, kad yra taip, o ne kitaip. Jei kas nors mano kitaip, tie keliauja į Sibirą, į kalėjimą ar sušaudomi.
Dabar pas mus nėra totalitarizmo. Bandoma formuoti vieningą nuomonę tam tikrais klausimais, bet gali atrasti stiprybės atsilaikyti. Jei totalitaristinėje sistemoje gebėsi atsilaikyti prieš viešąją nuomonę, tave pervažiuos represijų tanku. Arba sėdėsi tyliai ir niekam nesakysi, viduje keikdamas save ir visą pasaulį.
Sovietų Sąjunga išmokė veidmainių strategijos – į akis šypsotis, o už akių vogti. Net tas, kuris atlikdavo išpažintį bažnyčioje, nematydavo reikalo sakyti: „Pavogiau iš kolūkio „kombikormo“ maišą.“ Net į galvą jam neateidavo, kad čia nuodėmė. Juk valstybė – visi vagys, tad jei maišą iš „kolchozo“ pasiėmiau, čia tik už moralinę žalą, simboliškai.
– Tikintys Vakarų demokratijos baisybėmis mano, kad vagiama visur.
– Čia yra mentaliteto problema. Biblijoje rašoma: kai Mozė išvedė Izraelio tautą iš Egipto vergijos, keliaudami per dykumą vergai ėmė kelti maištą. Jie sakė – geriau būtume mirę Egipto vergijoje, bet sėdėtume prie pilnų puodų su mėsa. Rašoma, kad net Dievo bausmė už tokį murmėjimą atėjo tiems žmonėms.
Vergijoje užaugę žmonės ilgisi tų laikų, nes gyventi jiems buvo paprasčiau. Jie išmoko prisitaikyti prie anų sąlygų. Laisvės sąlygomis gyventi nebemoku, todėl reikalauja grįžti atgal. Nori, kad valdžia pasakytų, kas gerai, o kas blogai.
– Nesutinku. Daugelis jaunų žmonių, kurie negyveno sovietmečiu, skundžiasi darbdavių išnaudojimu ir kitomis kapitalizmo blogybėmis. Ar tai reiškia, kad jie taip pat mąsto kaip vergai?
– Ne kapitalistinę sistemą kaltinčiau, bet žmogų. Tai nuo žmogaus gobšumo ir puikybės kenčiame. Kapitalistinėje sistemoje yra numatyta, kad gyvenimo pasiekimai tave pakelia aukštyn. Iškrypimas – kai žmogus pradeda naudoti sunkiai suvokiamą principą, kad aukštyn kelia ne laimėjimai, o lipimas ant kitų žmonių galvų. Čia yra tikroji problema.
Taip nusižengiame Dievo meilės įsakymui. Jei žmogus nepasiduoda puikybei, koks skirtumas, ar tu banke, ar prezidentūroje, ar bažnyčioje dirbi. Jei esi asmenybė, jokia sistema tavęs negali sužlugdyti.
– Gal čia esminis momentas – jei žmogus suvoktų, kad jokia sistema nesužlugdys, jei mylėsi kitą žmogų, tai ir sistema ims keistis.
– Austrų psichologas ir psichiatras Viktoras Franklis atsidūrė nacių lageryje. Jo darbas buvo deginti lavonus. Iškasti pelenus iš deginimo kamerų, pakrauti lavonus į krosnį. Jis rašo, kad iš ryto kraudamas lavonus, nežinai, gal vakare kas nors tavo lavoną kraus. Tačiau kartą konclagerio karceryje jis suprato: „Aš esu laisvas.“
Galima sėdėti karceryje, bet širdyje būti laisvam. Tai visada yra pasirinkimas. Esi laisvas rinktis, ar mylėti, ar kitus žmones murkdyti į mėšlą, kad pasilipęs aukščiau stovėtum.
– O ką reiškia Kristaus žodžiai apie tai, kad reikia atsukti kitą žandą?
– Žmonėms nemalonu girdėti šią frazę, nes jie iškart emociškai reaguoja: „Turiu pasiduoti, kad mane žemintų.“ Tačiau kaip tik čia kalbama apie tai, kad esu laisvas sustabdyti smurto grandinę.
Būna – aš pasakiau žodį, tu man – du, aš tau – keturis, tada tu man – šešiolika. Taip iš vieno žodžio kyla barniai ir lėkščių skraidymai. Jėzus kalba apie tai, kad net tada, kai esi žeminamas, gali nuspręsti: „Stop, ties manimi tegu nutrūksta ši grandinė.“
– Nesuprantu, ką santykių su Rusija situacijoje tai galėtų reikšti.
– Šiuo atveju pasakyti „stop“ yra ieškoti priemonių, kad sustabdytume emocijų aitrinimą. Lietuva supranta, kad viena neatsilaikys prie kaimyną, kuris vis ateina iš mūsų daržo pasikasti sau bulvių. Iš istorijos žinome, kad reguliariai vyko tokių provokacijų ir jos mums skaudžiai kainavo. Kai tai suvokėme, tapome ES ir NATO nariais.
Šiuo atveju didžiuojuosi, kad Lietuva rodo principingą poziciją: „Gausiu į galvą, tai gausiu, bet nepasiduosiu emocijoms.“
– Norite pasakyti, kad atsukti žandą šiuo atveju būtų ne nusilenkti Rusijai, bet atlaikyti jos smūgius?
– Taip, atlaikyti smūgį ir būtų atsukti tą kitą skruostą. Reikia tam vidinės stiprybės. Gavęs į galvą, juk nori bėgti. Bet privalome suprasti, kad mes esame žmonės, kurie turi viską sustatyti į vietas.
Prieš sovietų valdžią kalbėję žmonės irgi rinkosi tą kelią. Ar tai yra kito žando atsukimas? Manau, kad taip.
