Paskutinis pokalbis su juo įvyko šiemet iškart po Kovo 11-osios. Lankėme jį ligoninėje – žurnalistai iš buvusios „Atgimimo“ redakcijos.
Skaidri ir giedra šypsena, morfijus, kalnai knygų ant ligoninės palangės.
„Vakar, Lietuvos laisvės dieną, ligoninėje aplankė signatarai. Žmonės pas jį eina, daugybė žmonių, ir tėtis jais džiaugiasi. Kai pajėgia, pasakoja, ką darys, kai pasveiks. Jis tiki ateitimi, nes yra kovotojas. Ir mes tada tikime, nes niekas neturi teisės sugriauti vilties“, – kalbėjo R.Ozolo duktė Jurga.
41 metų moteris apsisprendė laikinai išeiti iš darbo, kad galėtų būti su tėvu jam likusį laiką.
„Mano tėvas – stiprus žmogus. Kartais jaučiu, kad būna minučių, kai jis irgi bijo, bet laikosi. Niekam nesiskundžia, nedejuoja. Kaip pajėgia, kuria planus“, – tada tyliai pasakojo Jurga.
Labiausiai ji vertina, jog, sunkiai sirgdamas, tėvas netapo irzlus, nekėlė jokių sąlygų, nieko nereikalavo iš artimųjų ar gydytojų.
„Matau, koks jis dėkingas gydytojams ir slaugėms. Jėgų kalbėti neturi, bet šypsosi, nerodo nevilties“, – kalbėjo duktė.
„Atgimimo“ redakcijos senbuviai 2014 sausį sveikino Vyriausiąjį Redaktorių su 75-erių metų jubiliejumi – ligos niekas nenujautė.
Kovo viduryje prognozės buvo niūrios. Ta diena atėjo šiandien. Tiems, kurie dirbo „Atgimimo“ redakcijoje nuo pirmųjų numerių, R.Ozolas visada bus ypatingas žmogus. Politiko sąžiningumą ir išskirtinį idealizmą įsidėmėjo daugybė Lietuvos žmonių.
Mirties dieną parašyti naują tekstą yra sunku. Kartoju tekstą, kuris buvo parašytas apie Romualdą Ozolą anksčiau.
Revoliucijos teorijos genijui
Viena tragiškiausių Sąjūdžio laikų asmenybių, mano galva, yra Romualdas Ozolas.
Teorinės jo formuluotės buvo stulbinamai tikslios, bet reiškiamos tokiomis abstrakčiomis sąvokomis, kad jų klausantis man nuolat kildavo tas pats vaizdinys: smulkutis itin sukaupto veido R. Ozolas preciziškai formuluoja mintį pagautas už skverno redakcijoje.
Ant gatvės kampo Gedimino prospekte. Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje. Knygų prikimštame savo buto koridoriuje Teatro gatvėje.
O tarp kalbančio R. Ozolo ir žemės – 30 centimetrų tarpas. Tarsi jis analizuotų prieš akis vykstantį procesą kabodamas ore, bet niekaip negalėtų įveikti po juo esančios tuščios erdvės stangrumo. O esmingam sprendimui kiek pritrūksta šiurkštaus realistinio veiksmo, kad teorinė mintis taptų su žeme susiliečiančiu kūnu.
Tie 30 centimetrų ir lėmė? Nes ne jis, o daug praktiškesni sąjūdiečiai pritaikė proceso niuansus savo reikmėms.
R. Ozolas nepelnytai liko ne pagrindinėje vėžėje, nors buvo gerokai intelektualesnis ir padoresnis už daugelį iniciatyvinės grupės narių, su kuriais kartais susidurdavau labai iš arti. Net gerokai per arti.
Paprastos buitinės smulkmenos atskleisdavo jų charakterį, ir man niekas niekada neįrodys, jog iš tiesų jie ne tokie, kokie man pasirodė kurią nors nuovargio ar gilaus bendrumo akimirką.
Bet tai vyko prieš amžinybę, kai man pačiai tebuvo 33-eji ir aš neabejojau, kad visi, tada dalyvaujantys entuziazmą keliančiuose įvykiuose, tebeliksime to paties amžiaus ir įsitikinimų. Šis rašinys – ano laiko nostalgija su prieskoniais. Ir – pagarbos išraiška R. Ozolui, kurį matydavau dar arčiau nei kitus: pervargusį, įkvėptą, duodantį kelią kitiems dėl smulkmenų vardan didesnio tikslo. Realizavusį ne viską, ką aprėpė intelektuali jo mintis, bet – išdidžiai padorų ir visai neįsileidžiantį į savo vidų paprasto buitinio vyksmo.
Šis trukdė jam susikaupti, todėl R. Ozolas dažniausiai nuspręsdavo, kad jisai – tiesiog... neegzistuoja.
Du numeriai – iš „Minties“ leidyklos
Kiekvienas žurnalistas trokšta turėti intelektualų redaktorių.
Tai buvo svarbiausia priežastis, dėl ko 1988-ųjų rugsėjį akimirksniu peršokau iš „Kalba Vilnius“ redakcijos į „Minties“ leidyklą. Ten buvo karštligiškai dėliojami pirmieji du „Atgimimo“ numeriai.
Antrąjį jau lipdžiau aš, netyčia tapusi vyriausiojo redaktoriaus R. Ozolo pavaduotoja. Ne todėl, kad tam reikalui būčiau tikusi – beatodairiško entuziazmo turėjau daugiau negu autoironijos.
Tas karštligiškas puikus laikas prikišamai man įrodė, kad neturiu nė mažiausio sugebėjimo redaguoti laikraštį. Bet užtat gebu aistringai stebėti žmones ir negailestingai fiksuoti jų esmę išduodančias detales. Žinau ir visada žinosiu, kad matau juos kiaurai ir neklystu.
Kita priežastis pereiti į ką tik užsimezgusį „Atgimimą“ buvo mano straipsniukas „Gimtajame krašte“, kuriame tada redaktoriaus pavaduotoju dirbo Rimvydas Valatka. Ten parašiau, koks raudonųjų lizdas yra Lietuvos radijas ir televizija – nerodo masinių protestų arba pateikia juos su ne tuo padažu.
Beje, tame pačiame „Gimtojo krašto“ numeryje straipsnį apie tai, kas vyksta Lietuvoje, parašė ir Jurga Ivanauskaitė. Kadangi „Kalba Vilnius“ redakcija tiesiogiai priklausė LRT, reikėjo spausti iš ten nesidairant.
„Atgimimas“ – neįvardintųjų kūrinys
„O, pagaliau atėjo nors viena iš laikraščio“, – tarstelėjo Liuba Čiornaja, „Minties“ leidyklos darbuotoja, organizuojanti rusiškojo „Atgimimo“ leidybą.
Prie lėtesnių leidybos tempų pratusiems leidyklos žmonėms leisti laikraštį atrodė keblokas užsiėmimas, nors pirmasis „Atgimimo“ numeris buvo parengtas jų.
Nuo trečiojo numerio Sąjūdžio leidiniui akimirksniu ėmė dirbti pusė „Kalba Vilnius“ redakcijos. Fotografas Martynas Vidzbelis ėmė tempti į redakciją nuotraukas, stilistė Aldona Žilinskaitė taisė kalbą, Kostas Astrauskas maketavo, Artūras Janušauskas visada žinodavo, su kuo susitarti spaustuvėje.
Bet svarbiausios buvo mašininkės Genutė Žygelienė ir Vida Misevičienė, dar rusiškai spausdinanti inteligentiškoji tamsiaplaukė Mariana, kurios pavardės jau nepamenu: jos tauškino savo „karjerai“ pavojingus tekstus pačiame raudonųjų lizde. Man iki šiol atrodo, kad „Atgimimui“ daugiausia yra nusipelniusios tos trys mašininkės.
Jos nei pinigų gavo, nei jų pavardės kada buvo įrašytos prie straipsnių, nors slapta pylė ir pylė paraudusiais piršteliais Sąjūdžio deklaracijas, Lietuvos Konstitucijos projektus ir kitus nepabaigiamus tekstus, kurių šiandien niekas neskaitytų.
„Kalba Vilnius“ redakcijos patalpos buvo Lietuvos radijo ir televizijos pastate. Išnešdamos popierių prigrūstą segtuvą bet kuriuo momentu galėjo būti patikrintos posto milicininkų. Bet jos nešė.
Dar atsimenu nežinia iš kur redakcijoje atsiradusią Birutę Neverauskaitę, naivoką ir labai kalbią moterėlę. Bet ji atlikdavo nuobodžiausius ir būtinus darbus visuotiniame chaose – susegdavo į aplankus raštus, surūšiuodavo laiškus, suskirstydavo pagal tematiką iš visos Lietuvos plaukiančias nuotraukas ir atlaikydavo geranorių atakas – tų, kurie plūsdavo išsišnekėti ir nežmoniškai trukdė dirbti.
Tokie žmonės dingo iš „Atgimimo“, kaip ir buvo atėję, – nepastebimai. Tik skirtumas, kad jie atėjo savo noru ir iš visos širdies, o pasitraukė, kai atėjo modernesni, apsukresni. Manau, kad neįvardytiesiems niekas niekada nepadėkojo – nebuvo laiko.
Intensyvaus idealistinio pamišimo metas praėjo greičiau, nei buvo galima laukti. Maždaug po metų apie „Atgimimą“ jau sukosi patriotinių lipdukų meistrai, dovanotos technikos specialistai bei seife padėtų Sąjūdžiui suaukotų pinigų skaičiuotojai.
Revoliucija suryja savo vaikus
Vėl grįžtu prie tos pačios minties. Iš to laiko man labiausia gaila R. Ozolo – tarsi ne pagal amžių brandaus vaiko, kuris supleškėjo kartu su visu idealizmu ir išskirtiniu sugebėjimu teoretizuoti.
Jo polinkis į filosofinę mintį buvo per gilus, kad toks redaktorius įstengtų aprėpti elementarią mintį: laikraščio leidyba susideda ne vien iš idėjų – jas akimirksniu ant žemės nuleidžia teksto rinkimas, maketavimas, parašų prie nuotraukų dėliojimas ir panašūs dalykai, jeigu laikraštyje nėra vadybininko.
Racionali vedamojo dvasia – apie Lietuvos Konstitucijos svarbą – nunyks, jeigu nebus kam perskaityti straipsnio korektūros.
Kad apie tokius niekingus dalykus R. Ozolas neturi žalio supratimo, paaiškėjo po poros dienų.
Iš „Kalba Vilnius“ redakcijos kartu su manimi į „Atgimimą“ atėjo Gintaras Radvila, aštraus sarkastiško proto žmogus, tačiau be pusiausvyros.
Atsimenu, kaip mudu, dar tebedirbdami „Kalba Vilnius“ savaitraštyje, per kelis vakarus iki gilios nakties įstengėme parengti spaudai „Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio programos metmenis“ ir iškart po to „Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio programą“ bei ilgą ir painų tekstą apie dvikalbystę.
Reikėjo organizuoti tekstų spausdinimą, ištaisyti korektūros klaidas, daugybę kartų įvedinėti pataisas, vis ateinančias iš projektų rengėjų. Daugybė smulkiu šriftu pripiltų puslapių iš nuovargio mirguliavo prieš akis.
Kai su R. Ozolu susėdome aptarti būsimo „Atgimimo“ numerio, jis nustebęs paklausė: „Parengėte tik tiek? Juk čia beveik nieko nėra...“ Tasai „tik tiek" truko tris paras iki paryčių neturint etatinių mašininkių, popieriaus, net darbo vietos. „Gal jis pamišęs?“ – replikavo G. Radvila, kai vyriausiasis redaktorius, metęs kelias pastabas, nulėkė į ketvirtą tą dieną Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pasitarimą.
Atskirti nuo informacijos
R. Ozolas nebuvo pamišęs – tik klaikiai nepraktiškas, manantis, kad svarbiausias dalykas yra inspiruoti idėją, o techniniai dalykai pasidarys savaime.
Jie iš tiesų kažkokiu stebuklingu būdu pamažiukais susiklostė – net kai nebūdavo įmanoma gauti popieriaus laikraščiui spausdinti arba kai CK duodavo nurodymą konfiskuoti visą „Atgimimo" tiražą. Kai taip iš tikrųjų nutiko, tuometės LKP CK spaustuvės (ta, kuri prie Spaudos rūmų) darbininkai gelbėdami išstūmė mane vidurnaktį per pačių išardytą atsarginį išėjimą, kad išneščiau nors vieną laikraščių paketą.
R. Ozolo, kaip redaktoriaus, tikroji bėda buvo kita: jis manydavo, kad aplinkiniai yra tokie pat pagaulūs, kaip jis pats, todėl šviežius įvykius ir jų vertinimus suvokia be papildomų aiškinimų. Tai buvo viena didžiausių „Atgimimo“ valdymo ir redagavimo ydų.
Sąjūdžio iniciatyvinė grupė dėl taktinių ir strateginių manevrų labai greitai užsidarė nuo žurnalistų. Posėdžiai vyko slapta vis kitose vietose, užsitęsdavo iki vėlumos, ir mes paprasčiausiai negaudavome informacijos, kuria remiantis būtų galima modeliuoti tikrą laikraštį, o ne spausdinti vėluojančių Sąjūdžio dokumentų registrą. Sykį vienas pažįstamas po Sąjūdžio suvažiavimo tarstelėjo: „Mes laukiame, kad „Atgimimas“ vadovautų atgimimui, o jūs spausdinate senus dokumentus.“
Deja, tai buvo teisybė. R. Ozolas atlėkdavo kaip akis išdegęs ir paskirais sakiniais apibendrindavo tuos iniciatyvinės grupės sprendimus, apie kuriuos neturėdavome žalio supratimo, – kas įvyko, kaip įvyko, kodėl įvyko. Redaktoriui net galvon nešaudavo, kad girdime apie tai pirmą sykį, todėl daugelis R. Ozolo sakinių mums skambėdavo kaip įspūdžiai iš Marso.
Redaktorius savo ruožtu nesuprasdavo, kad mes nesuprantame, – dėl savo paties pernelyg didelio darbo krūvio, dalyvavimo visuose įmanomuose posėdžiuose ir psichikos sanklodos jis buvo linkęs ilgu sudėtingu sakiniu pirmiau išsakyti apibendrinimą, prieš tai nesuteikęs jokios informacijos apie patį faktą.
Buvau pratusi dirbti, kai numerio koncepcija kolektyviškai aptariama, ginčijamasi ir siūloma. Tokiems dalykams nebuvo laiko, o spręsti savarankiškai man neužteko smegenų.
Niekad nepamiršiu, kaip po penktojo „Atgimimo“ numerio ėmiau karštligiškai ieškoti žurnalisto vyro, kuris prisiimtų organizacinius rūpesčius ir eitų naktimis prižiūrėti laikraščio leidybos. Nes naktys, praleistos spaustuvėje, įsimena ilgam, ypač jei prieš tai mamos buvai mokyta gatvėje po aštuntos vakaro saugotis savo šešėlio.
Sykį, kai dvyliktą nakties į butą Teatro gatvėje (ten tada gyveno R. Ozolas) atnešiau signalinį „Atgimimo“ numerį ir iš iniciatyvinės grupės posėdžio pareinančio vyriausiojo redaktoriaus laukiau iki antros valandos, jo žmona R.Ozolui tarstelėjo: „Turėtum jai pastatyti paminklą.“
Mudu su vyriausiuoju redaktoriumi tik nusijuokėme.
Apie tuštybę ir aštrų protą
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės peripetijos buvo didžiausia R. Ozolo duobė, vejanti jį į kompromisus. Grupės narių konkurencija (žmogiškoji, ne vien politinė) išlįsdavo komiškomis detalėmis. Jos vėliau iškildavo atmintyje gilindamos supratimą, jog tuštybė yra labai svarbus visų didžiųjų įvykių elementas.
1988-ųjų rugsėjo 28 dieną milicija Gedimino aikštėje talžė žmones, o mes, keli raštininkai, sėdėjome kambarėlyje ir registravome pripliektųjų pasakojimus. Į ankštą patalpą veržėsi nukentėjusieji, bepročiai ir net racionalieji – visi troško liudyti apie smurtą. Bet fiziškai nebuvo įmanoma užrašinėti liudijimų pusę paros negėrus, nevalgius ir nesisiojus. Tai buvo didžiulė fizinė ir psichinė perkrova, nes liudijantys žmonės nemokėjo ir nenorėjo informacijos perteikti racionaliai – jiems reikėjo išsilieti. Reikėjo itin didelės savitvardos ir šalto proto atrinkti iš dešimčių pasakojimų tinkamiausius spaudai, juos sutvarkyti, sudėlioti. Atsimenu, kad po keliolikos valandų pamaniau, jog parašų po nuotraukomis iš nuovargio parašyti jau neįstengsiu.
Vakare, kai buvome jau visai išderinti nuo žmonių srauto, pasirodė žvalutis Vytautas Landsbergis ir viens du už mane mostelėjo baigiamąjį akordą: nukirto iš nugaros fotografuotų milicininkų liemenis ir nuotraukoje paliko tik kojų, apautų auliniais batais, rikiuotę su grėsmingai ant užpakalių sunertomis rankomis, įsitvėrusiomis „bananus“.
Tai buvo puikus sprendimas. Iki šiol didžiuojuosi antruoju „Atgimimo“ numeriu, tokiu įtaigiu dėl vieno teisingo mosto. Nuo pervargimo pamiršau jame įrašyti savo pavardę. Bet pati juk žinau: buvo puiku. V. Landsbergis vienintelis iš tądien matytų žmonių šypsojosi (tai ne ironija – pagyrimas, kaip išlikti darbingam sudėtingomis aplinkybėmis!) ir elegantiškais judesiais brūkštelėjo parašus.
„Bešališkai apgintas žmogaus orumas“ – prie kareivio su šalmu, čiumpančio už plaukų įvykius taikiai stebintį jaunuolį. „Atsargiai, Gavrošai!“ – prie besijuokiančio berniuko, boksininko poza pasitinkančio šalmais ir skydais ginkluotų milicininkų būrį.
„Nejau?“ – prie dengto milicininkų automobilio su būda, ant kurio buvo pritvirtinta lentelė „Liudi“ („Žmonės“). Buvau sužavėta: sarkastiškas profesoriaus protas netrikdomas veikė bet kuriomis aplinkybėmis. Garsioji jo šypsenėlė žaidė ant lūpų.
Troško būti giriamas
Bet po poros išleistų laikraščio numerių (tada jis dar tebesivadino Sąjūdžio biuleteniu) Vytautas Landsbergis atnešė į redakciją nemažą krūvelę jį liaupsinančių laiškų, padavė man į rankas ir pasiūlė juos išspausdinti „Atgimime“. Po to – būtinai grąžinti. Nieko bloga, bet keistoka tokiam rangui. Kai redakcijoje pasirodė R. Ozolas, ironiškai pakilnojau laiškų krūvelę. „Spausdink“, – trumpai tarė vyriausiasis redaktorius savo kapotu tonu.
„Kodėl? Juk tai – pasipūtėliška ir kvaila.“
„Taip bus geriau“, – nukirto R. Ozolas.
Jau tada, dar vos prasidėjus didžiajam vyksmui, buvo aišku, kad lyderiavimo liga įniko į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Bet kodėl nuolaidžiavo R. Ozolas? Tas klausimas, tada išryškėjęs per menkutį veiksmą, man nuolat nedavė ramybės, atsakymas net iki šiol nėra aiškus. Kodėl R. Ozolas, iš esmės gilesnė asmenybė ir tikrasis proceso, vykstančio akyse, apibendrintojas, sutikdavo pasitraukti į šalį, patylėti ir nusileisti? Pagyrų V. Landsbergiui dėjimas ar nedėjimas į laikraštį tąsyk neturėjo jokios praktinės reikšmės (Lietuva ir be to ėjo iš proto nuo noro palaikyti Sąjūdžio herojus) – labiau priminė žaislo troškimą nei logika grįstą būtinybę. Tačiau toji smulkmena signalizavo apie tendenciją, chroniškai įsigalėsiančią Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje.
Portretas sukėlė pavydą
1989-ųjų sausio 31 dieną Romualdui Ozolui suėjo 50 metų (Dieve, kiek daug atrodė tada ir kiek mažai – dabar). Sugalvojau „Atgimime“ išspausdinti iniciatyvinės grupės narių portretus. Branduolys nuolat lankėsi redakcijoje – atnešdavo savo straipsnius, pasidalydavo naujienomis. Natūralu, kad R. Ozolas, kurį pažinojau geriausiai, turėjo būti aprašytas pirmasis. Su juo pačiu dėl idėjos tartis negalėjau, todėl apie ketinimą pasisakiau V. Landsbergiui.
„Ar tu taip gerai pažįsti visus lyderius, kad jautiesi galinti sukurti visų portretus?“ – ironiškai paklausė profesorius. „Imu pažinti“, – pamaniau.
R. Ozolo portretą aš išspausdinau, visai redakcijai audringai pritariant. R. Ozolas jį pamatė išvežant numerį į spaustuvę. Buvo kiek sutrikęs (galvojo apie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės reakciją), bet nieko padaryti jau nebuvo galima. Rašinys buvo išspausdintas 1989-ųjų sausio 20 dieną. Dabar tekstas man pačiai atrodo kiek vaikiškas, bet jo esmė nėra klaidinga. Ir dabar, po dvidešimties metų, regiu R. Ozolą tokį patį. Leisiu sau pacituoti nemažą teksto dalį.
Ozolas prieš 20 metų
„Pasaulio centras man atrodo „Atgimimo“ redakcija. Mūsų Redaktorius į pasaulio centrą užbėga penkioms minutėms per parą. Tarsteli, ką reikia padaryti su šituo „dalykučiu“ (tai Jo mėgstamas žodis, dažniausiai reiškiantis straipsnį), ir iškuria palikęs rankraščių ir laiškų pusny.
Mūsų Redaktorius nieko neaiškina – mano, kad patys suprantame tai, ką privalo suprasti normalūs žmonės. Žiūriu išpūtusi akis – argi žmonėmis galima taip pasikliauti? Kasdien ant galvos verčiasi vis didesnė popierių pūga su lakoniškomis rezoliucijomis. Parašą R. O. imu sapnuoti. Duris laužia geranoriai žmonės, matantys pasaulio išgijimo galimybę „Atgimime“.
Man atrodo, kad pakliuvau į beprotnamį. Po dviejų savaičių imu nekęsti visų, kurie skambina, klausia arba veržiasi ką nors pranešti. Mūsų redaktorius tiki, kad žmonės yra geri, turi idėjų, todėl yra pasirengęs išklausyti kiekvieną atkaklų beprotį, kurie – kas galėjo patikėti, kad Lietuvoje šitiek niekieno neišklausytų žmonių! – virtinėmis eina į redakciją ir reikalaute reikalauja OZOLO.
Užtat Jis nepakenčia buitinių smulkmenų ir suirzta tuoj pat, vos kuris iš mūsų ima taukšti niekus bandydamas atsipalaiduoti. Įsivaizduoju, koks irzlus jis turėtų būti su savo žmona. Kartais mums norėtųsi kartu papliurpti niekus, nes jau pajutome Jam sentimentų. Po mėnesio suvokiu, kad jei mes realizuotume visas idėjas, kurias žymi parašas R. O., reikėtų leisti mažiausiai penkis storus dienraščius ir keliolika iliustruotų mėnesinių žurnalų.
Mūsų Redaktoriui neegzistuoja tarpsnis tarp idėjos švystelėjimo ir jos realizacijos. Realiausia pasaulyje realybė jam yra tai, kas sužibo minty ir nušvietė, kas turėtų būti, kas būtinai bus. Mintyse mes spausdiname „Europą“ (žurnalą) su europietiškomis lietuvių žeriamomis idėjomis, neturėdami suklerusios spausdinimo mašinėlės. Perkame poligrafijos stebuklą – amerikoniškiausią visoje Lietuvoje spaustuvę – neužtekdami kėdžių, kad turėtume kur susėsti vienu metu, ir nežinodami, kur kišti savo bedarbes darbo knygeles, – užtat darbo turime sočiai.
Mūsų Redaktoriui nė motais, kad už mūsų idėjas mus ką tik ištėškė iš CK spaustuvės.
Jam nuoširdžiai gaila tų žmonių, kurių minties šuolį kas nors riboja. Jis truputį stebisi tokiais žmonėmis – galbūt, nuoširdžiai pabandę, jie šį tą dar įstengtų. Mūsų Redaktorius – pats linksmiausias idealistas pasaulyje: jis atleistų kvailumą, bet ne principų neturėjimą.
(...) Nieko nepadarysi, nori nenori tenka atleisti jam, kad yra visiškai nepakenčiamas žmogus: kai laikraštis jau sumaketuotas, surinktas ir sulaužytas, Jam nieko nereiškia paskutinį vakarą pakeisti pusę numerio. Versdamas aukštyn kojom savaitės darbą, Jis švytėte švyti – juk ką tik atsinešė tokį „dalykutį“! Nesu tikra, ar jis sugeba suskaičiuoti, kiek „dalykučių“ gali tilpti viename numeryje. Man atrodo tragedija, kad mūsų laikraštis vėluoja. Tikra katastrofa, kad vėl negavome popieriaus. Jeigu „Atgimimas“ dėl techninių kliūčių neišeitų mėnesį, mūsų Redaktorius per tą mėnesį sugalvotų kelis naujus leidinius naujai mąstymo erdvei skleistis.
O dabar įsivaizduokite, kad skaitote šitas eilutes po penkiasdešimties metų – kiekvienas žodis turi aukso vertę.“
Toks tada buvo rašinys apie R. Ozolą, Sąjūdžio teoretiką, sąžinę ir vyriausiąjį „Atgimimo“ redaktorių. O šiandien jis ėmė ir tiesiog IŠĖJO.
