Prieš kurį laiką Kaune vyko akcija „Be patyčių“. Mokiniai ir gimnazistai su pedagogais rinkosi viešosiose erdvėse, bendravo, mokėsi draugauti ir nesityčioti iš bendraamžių.
Kauno miesto ugdymo įstaigų socialinių pedagogų metodinio būrelio pirmininkė, socialinė pedagogė ekspertė Rūta Žitkienė įsitikinusi, kad tokios vienkartinės akcijos naudos duoda mažai.
Geriau apie patyčias ir jų prevenciją kalbėti nuolat. Moteris Kaune viena pirmųjų pradėjo domėtis Norvegijoje specialiai sukurta ir Lietuvos mokykloms pritaikyta programa, gvildenančia patyčių problemas.
Tačiau ne visos mokyklos joje dalyvauja nuolat. Kai kurios įsitraukia tik pirmus dvejus metus, o vėliau jos atsisako.
R.Žitkienė sakė, kad sunkiausia įkalbinti pedagogus ir mokyklų vadovus atsisakyti įsisenėjusių taisyklių.
– Apie patyčias mokyklose kalbama dažnai. Kokie iš tiesų yra jų mastai? Ar akcijos gali bent iš dalies padėti patyčias mažinti? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Žitkienės.
– Šaliai atkūrus Nepriklausomybę pradėjome žaisti demokratiją ir mokyklose. Suaugusieji pradėjo bijoti vaikams nurodyti jų pareigas ir negerus darbus. Dar blogiau, kad net buvo pradėti rengti tarsi savotiški teismai. Vaikai svarstydavo bendraamžių elgesį, patys kritikuodavo kitus vaikus. Tai – puiki dirva patyčioms plisti.
Mano nuomone, už viską, kas vyksta mokykloje, atsakingi suaugusieji. Jie turi pastebėti, jei iš vaiko tyčiojamasi, ir imtis priemonių.
Beveik prieš 10 metų dirbdama vienoje mokykloje atlikau apklausas. Vaikai anonimiškai galėjo atsakyti, ar patiria patyčias. Tada apie 30 procentų mokinių prisipažino, kad mokykloje nuo to kenčia.
2008 metais Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras drauge su norvegais parengė „Olweus“ patyčių prevencijų programą. Po metų ji buvo pradėta taikyti kai kuriose Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus mokyklose. Esu programos instruktorė, todėl stebiu, kaip kinta padėtis dėl patyčių mokyklose, kur ši programa taikoma.
Kai pradėjus programą buvo apklausti vaikai, paaiškėjo, kad mano anksčiau atliktų apklausų rezultatai buvo panašūs. Apie 30 proc. vaikų prisipažino patyrę patyčias.
Paskutinės apklausos parodė, kad mokyklose, kur pradėta taikyti norvegų ar kitos panašios programos, patyčias patiria 15–20 proc. vaikų.
Akcijos, kurios buvo rengiamos visą savaitę, mano nuomone, nėra labai veiksmingos. Žinoma, tai geriau nei nieko. Bet mokyklose turėtų veikti nuolatinės programos. Jos teikia realią ir matomą naudą.
Deja, jomis naudotis nori ne visų mokyklų vadovai ir personalas. Norint dalyvauti programoje, kas dvejus metus reikia dalyvauti kvalifikacijos kėlimo kursuose. Kai kurių mokyklų pedagogai to daryti nenori, ir programa nebetęsiama.
– Programą pritaikėte ir mokykloje, kurioje dirbate dabar. Kaip į ją reagavo „Atžalyno“ mokyklos bendruomenė?
– Pagal programos metodiką joje turi dalyvauti visas mokyklos personalas, ne tik mokytojai, bet net ir valytojai. Taip pat ir visi vaikai ir pageidautina – tėvai. Geriau dažniau pastebėti kokius nors nepriimtinus veiksmus ir išsiaiškinti, kad gal tai nebuvo patyčios, nei nieko nepastebėti ir apsimesti, kad tai – ne tavo reikalas. Programą vykdant jau kelerius metus pastebėjau, kad suaugusieji tapo akylesni, o vaikai noriau kalba, jei ką negera patiria.
Vadovaujantis programa reikėjo atsisakyti ir mokinių budėjimų. Jie buvo vienas šaltinių patyčioms vešėti, nes susipykę mokiniai per budėjimus bandydavo atkeršyti nedraugui ar šaipydavosi iš tų, kurie bandė įvesti tvarką. Tai buvo bene sudėtingiausia, nes ne tik mano, bet ir kitų mokyklų vadovai neįsivaizdavo, kaip pakeisti įsisenėjusią tvarką.
– Ar patyčios, jų formos keičiasi?
– Kaip ir visais laikais, labiausiai tyčiojamasi iš tų vaikų, kurie namuose neturi gerų gyvenimo sąlygų, dėl tėvų kaltės būna nevalyvi. Taip pat jaunuoliai tyčiojasi dėl išvaizdos.
Tyčiotis labiau linkusios mergaitės. Dažniausiai tokių veiksmų vieta mokykloje – koridoriai ir laiptinės.
Sparčiai tobulėjant technologijoms atsirado ir naujų patyčių formų. Tyčiojamasi socialiniuose tinkluose, pokalbių svetainėse, elektroniniais laiškais, telefonų žinutėmis.
Nemalonių nuosėdų paliko neseniai narpliotas įvykis. Du moksleiviai draugavo, vasarą fotografavosi paplūdimyje su maudymosi apranga. Vėliau pora susipyko. Vaikinas internete paviešino buvusios draugės fotografiją su nepadoriais prierašais.
Teko bendrauti su mokiniais, jų artimaisiais, aiškintis, kodėl tai nutiko, kalbėti, jog tai nederamas elgesys.
Suaugusieji turi įspėti vaikus, kad jų internete skelbiami duomenys bet kada gali tapti vieši ir jais pasinaudoti gali bet kas.
Dar vienas nemalonus faktas – patyčių mėgėjai jaunėja. Vaikai iš kitų pradeda tyčiotis jau darželyje, ypač tai paplitę tarp 3–7 klasių mokinių.
Jie tyčiotis išmoksta iš to, ką mato gyvenime, namuose ir per televizorių, kompiuterius.
– Kokių dar priemonių reikėtų imtis, kad patyčių mokyklose mažėtų?
– Kad patyčios išnyks – utopija. Tačiau mažinti šį reiškinį reikia. Mokytojams turiu nepaguodžiančių žinių. Jie šioje srityje turi dirbti ir po darbo, domėtis, kas vyksta vaikams išėjus iš mokyklos. Tai sunku, bet žmonės pasirinko pedagogo specialybę. Taip pat reikėtų, kad mokyklose būtų vykdomos ne tik trumpalaikės programos, kurioms pasibaigus problema nebesirūpinama.
Elgesio stebėjimas, reakcija į netinkamą elgesį turėtų tapti ne išimtimi, o rutina.
Norėčiau, kad į socialinius pedagogus patarimų ir pagalbos dažniau kreiptųsi ir tėvai.
