Gal ir nebūtų laimėję, bet kraują greitai kalkėjančiose politinio gyvenimo venose būtų sugebėję pavarinėti.
Šiaip jau nė vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir vėlesnių Sąjūdžio vadovų Lietuvos prezidentu netapo ir, ko gero, jau nebetaps.
Nieko nepadarysi – toks jau revoliucionierių likimas. Lietuvos visuomenė skeptiškai žiūri į koncepcijomis ir idėjomis apsiginklavusius politikus, jai reikia pragmatikų ir vadybininkų.
Net su naujai atsirandančiomis politinėmis organizacijomis abiejų intelektualų santykis buvo komplikuotas. Sąjūdžiui dar neįsibėgėjus A.Patackas į jį žiūrėjo skeptiškai. Prieš Sąjūdžio suvažiavimą girdėjau jo abejones, ar politinės patirties neturinti visuomeninė organizacija atsilaikys prieš „įgudusią šaudytų žvirblių“ kompaniją.
Daug kartų esame diskutavę, ar „atsinaujinusi“, nors nuo „platformos“ atsiskyrusi Lietuvos komunistų partija nesunaikins Sąjūdžio iš vidaus. Susinervinęs net tėkštelėdavo – tegu tik pasuka atgal į Maskvą, iškart išeinu į mišką.
Kompromisų bet kuria kaina „specialistai" tokių žodžių klausėsi šiek tiek susigūžę. Pradėjus kurtis partijoms A.Patackas pripažino, kad demokratijos sąlygomis geresnio varianto nėra, bet pats taip ir netapo partijos nariu. Nenorėjo apsiriboti taisyklėmis.
R.Ozolas lanksčiau reagavo į naują, iki tol Lietuvai neįprastą politinį viralą ir pats stengėsi savo kitokios valstybės matymą apipavidalinti per Centro judėjimą ir partiją. Ir jau pirmais žingsniais nedviprasmiškai deklaravo: vyrai ir moterys, aš visada turėjau ir turėsiu savo nuomonę ir ją pasakysiu, kad ir kam tai partijoje nepatiktų.
Nepriklausomos Lietuvos idėja augo kartu su nepriklausomu žmogumi. Ir tiek A.Patackas, tiek R.Ozolas buvo vieni ryškiausių savarankiškos raiškos pavyzdžių.
Individuali nepriklausomybė visada sunkesnė už visuomeninę. Vienus tokia pozicija žavėjo, kiti ja piktinosi, bet ir didžiausi skeptikai viena ausimi stengdavosi pasiklausyti, ką jie sako. Visus vienijo rūpestis, kokia turėtų būti reali, neišgalvota ateities Lietuva.
Tvirtai ant žemės stovintis akademikas E.Vilkas žemaitiškai lėtai taip sakydavo: dėl ateities nereikia per daug savęs kankinti, reikia nedelsiant ruoštis atsistoti ant Europos Sąjungos bėgių ir, pasirinkus tinkamą tradicinę vakarietišką partiją, pamažu stumtis į priekį.
Tuo metu A.Patackas, nė sekundei nesuabejojęs NATO nauda, dėl ES reikšdavo anaiptol ne pačią optimistiškiausią nuomonę ir ypač vaikų edukacijos srityje. Jam atrodė, kad ES pretenduoja kurti gerokai nuo krikščioniškos tradicijos atitrūkusį „naują žmogų“. Esminis jo priekaištas – Lietuva neria į naujų vertybių sūkurį tik paviršutiniškai pažindama, kas ji pati yra.
Galima įvairiai vertinti A.Patacko filosofinius etnologinius tyrinėjimus, bet jau neįmanoma jų nepastebėti ar atmesti kaip neturinčio ką veikti intelektualo treniruotę.
Bandymas per kalbos analizę susieti senąją ikikrikščionišką lietuvių pasaulėžiūrą su vaizdinių sistema jau kitokioje europietiškoje bendrijoje yra unikalus ir galbūt tik retam jo sekėjui įveikiamas užmojis.
R.Ozolas ėjo ta pačia lietuviško savitumo išsaugojimo linkme. Tik turint tai omeny galima suprasti kartais net labai aštrią ES federalizacijos kritiką. Ir, svarbiausia, kad diskusija dėl tautinio savitumo likimo dabartinėse pervartose jam neatsirado dėl tuščio noro „turėti savo temą“.
Rūpinimasis turi šaknis dar praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje, sovietams garsiuose „Taškento nutarimuose“ apsisprendus visiškai surusinti Lietuvą.
Po sudaužyto partizaninio pasipriešinimo politinei Lietuvai krintant į letargo miegą netikėtai atsibudo dalis A.Patacko ir R.Ozolo kartos jaunos inteligentijos ir pradėjo žygį, kuris baigėsi Sąjūdžiu ir nepriklausomybės atkūrimu.
Lietuva tarsi pradėjo kurtis iš naujo, gerokai anksčiau, nei atsirado Sąjūdis. Kažkas panašaus, tik kitomis politinėmis aplinkybėmis, tai dabar vyksta Ukrainoje.
R.Ozolas dalyvavo Vilniaus universiteto „Ramuvoje“, kur senoviškas lietuviškas dainas traukė ir talentingi, ir visai be klausos. Koks skirtumas.
Svarbu entuziazmas, staiga įsižiebusi viltis, kad dar ne viskas prarasta. Žinoma, ne vien dainų klubai dėjo pamatus atgimimui. Didelį vaidmenį suvaidino prasidėjusios rimtos kraštotyros studijos, vedamos tokių žmonių kaip N.Vėlius, J.Trinkūnas, baltiškos religijos tyrinėjimai, literatūros paveldo leidyba, laikotarpis, kurį galima pavadinti filologiniu sąjūdžiu, panašiu į XIX amžiaus pabaigą.
Pramušanti R.Ozolo ranka visur buvo jaučiama. Dabar kartais aiškinama, kad to meto filologinių judėjimų reikšmę menkina sudvejintas inteligentijos gyvenimas, per daug atiduodant duoklę „ciesoriui“.
Neteisingas vertinimas. Tai buvo kur kas sudėtingesnis procesas. Tuo metu net populiari buvo valenrodizmo, paimto iš Adomo Mickevičiaus kūrinio „Konradas Valenrodas“, idėja: obuoliauti nors ir su okupantu, kad galėtum dirbti Lietuvos naudai.
A.Patackas asmeniškai laikėsi disidento ir rašytojo A.Solženicyno pozicijos: nebijau, nedalyvauju mele ir nieko iš valdžios neprašau. Jo inicijuotas pogrindinis grožinės literatūros leidinys „Pastogės Lietuva“ vengė politikavimo, o vadovavosi maksima „nemeluoti sau“.
Moralinė principinga pozicija buvo svarbiau už samprotavimus, kaip pasinaudoti okupacine valdžia Lietuvai išsivaduoti.
Atrodė, kad šios dvi – švento gudravimo ir nedalyvavimo mele pozicijos niekada nesusidurs, tačiau galinga istoriją valdanti ranka susisiekiančius indus visada pastato greta.
