Iš tos audros naudos tik tiek, kad jos sūkurėliuose matyti ir visų kitų pagrindinių šalies politinių jėgų padėtis prieš visuotinę kitų metų kovą dėl Seimo.
Nors prie konservatorių vadovo rinkimų, kurie baigsis šį savaitgalį, starto linijos buvo spūstis kaip per piko valandą Vilniaus troleibuse, o finišo tiesiojoje liko net šeši kandidatai, favoritai tiktai du – partijos močiutė Irena Degutienė ir patriarcho V.Landsbergio anūkas G.Landsbergis.
Dar visai neseniai pastarojo pergalė atrodė kur kas labiau tikėtina – ir jaunas, ir Landsbergis, ir Europos Parlamente prieš Rusiją labai griežtai ir šauniai kalba, ir už jo pečių visas partijos biurokratinis aparatas su A.Kubiliumi priešakyje. Be to, atrodė, kad A.Kubiliaus netikėtas triukas vietoj savęs išstumti G.Landsbergį išmušė iš vėžių ir sutrikdė prieš jį niršiai besivienijusią partijos opoziciją.
Bet greitai paaiškėjo, jog tokia akivaizdi A.Kubiliaus gudrybė kaip sumanymas likti prie vairo pasitraukus ant galinės sėdynės neišmušė iš vagos nei I.Degutienės, nei tos vidaus opozicijos. Priešingai – juos tik dar labiau supykdė ir sutelkė.
Tad net jeigu Gabrielius Landsbergis laimės, rietenos partijoje ne tik nenurims, o greičiausiai dar ir sustiprės.
Panaši situacija, tik iš priešingos pusės, būtų ir I.Degutienės pergalės atveju, nors ši politikė, aišku, turėtų daugiau galimybių ir svorio suvaldyti tas rietenas.
Bet svarbiausia, kad nei viena, nei kitas, regis, neturi galimybių ir potencialo išspręsti esminės partijos problemos – aštrėjančio naujų rinkėjų deficito, suteikti partijai naują esminį postūmį atnaujinant ir išplečiant jos elektorato bazę.
Dar nuo praėjusių Seimo rinkimų aišku, kad konservatoriams žūtbūt reikia išsiveržti iš to maždaug 200 tūkst. rinkėjų, susitelkusių didžiuosiuose miestuose, rato, kitaip jų ilgametė stagnacija pamažu virs vis gilėjančiu nuosmukiu.
Partijos vadovybė, atrodo, tai suprato ir mėgino eiti į žmones, sukūrė eilinę „regionų“ strategiją, paskyrė net šešėlinę ministrę – A.Bilotaitę – šiai problemai spręsti.
Bet per šiuos savivaldos rinkimus dešinieji, švelniai tariant, nesužibėjo netgi didžiuosiuose miestuose.
Gerai, Landsbergis III galbūt ir gali atvilioti atgal bent dalį jaunesnių partijos rinkėjų, kurie perbėgo pas liberalus, o I.Degutienė suvilioti kokį vieną kitą už partiją niekuomet nebalsavusį kaimo senolį.
Tačiau kas iš to? Be to, lygiai tokia pat tikėtina ir rizika, kad su G.Landsbergiu partija visos Lietuvos mastu gali patirti tą patį fiasko, kokį patyrė su kita daug vilčių teikusia jaunąja kometa M.Majausku Vilniuje, o I.Degutienė atbaidyti nuo partijos dalį jaunimo.
Iškalbinga, kad nei viena, nei kitas neturi aiškios partijos rinkėjų bazės atnaujinimo programos, išskyrus abstrakčius grynai ideologinės vidaus kovoms skirtus burtažodžius apie „susitelkimą aplink tradicines vertybes“ ar „modernumą ir atvirumą“.
Taigi čia kaip toje pasakoje: ar tuo takeliu pasuksi, ar kitu – vis vien ne pyragai.
O ko norėti? Juk partija ne tik nesirengė lyderių kaitai, kurios reikėjo jau seniai, bet net ją ir dirbtinai stabdė, nebuvo jokios tikros ir rimtos diskusijos apie naujų rinkėjų ir naujos partijos kalbos paieškas.
Tad ir pjauna, ką pasėjo, – toliau liks nišine ir stagnuojančia politine jėga, ore pakabindama viso dešiniojo sparno ateitį apskritai.
Bet ar daug naujų vėjų ir po kitų partijų stogu? Tiems, kuriems geriausiai sekasi – Liberalų sąjūdžiui ir socialdemokratams, svarbiausia tiesiog neišbarstyti to, ką per pastaruosius metus pirmieji gavo iš konservatorių stagnacijos bei „tvarkiečių“ ir „darbiečių“ nuosmukio, iš to pasipelnė ir antrieji. O nusmukusieji paprasčiausiai stengsis galutinai nepaskęsti.
Taigi pavasaris – naujas, politinis įšalas – tas pats.
