Pristatau vieno anonimo reakciją ir nuomonę į šauktinių kariuomenę, ir pareigą ginti Tėvynę. Išvada tokia: „Jeigu daugiau mokėtų, gal eičiau.“. „Niekas, žuvus, neprisimins“. „Juokas ima iš tų, kalbančių apie Tėvynę“. Ar daug taip manančių? Pasirodo, daugiau kaip pusę šauktinių supranta savo atsakomybę. Kiti tuo tarpu, galiu drąsiai teigti, tapo dvidešimt penkerių metų menamos taikos ir jokio pilietinio ugdymo mokyklose aukomis. Žinoma, gerą dalį anoniminių komentarų galima nurašyti feikams, trolinimams, akivaizdu.
Visgi, lakantis ne vienoje Lietuvos mokykloje, kalbantis su 8-10 klasės mokiniais šia tema, nuomonės nuteikia pesimistiškai. Klausi savęs, iš kur tiek priešiškumo sau pačiam, nes Lietuva ir esi tu pats ir niekas kitas. Kaip tai paaiškinti paaugliui? Ir kas per aplinka, kurioje jie gyvena?
Ir, žinoma, kaip pakeisti paauglių savivoką? O keisti, regis, būtina pradedant antikultūros, kurioje išsikerojusi „O ką man valstybė davė, kad jai kažką daryčiau ar jai dėkočiau?“ mentalitetą. Kuo imtis, kad požiūris į tarnybą, kariuomenę ir valstybę taptų lygiaverčiu Izraelio jaunimo? Taip, 67 metai karo stovyje, ta pastovi Izraelio visuomenės būsena, prisideda prie asmenybės ugdymo.
Ta patvirtina Liudas Dapkus, lrytas.lt redaktorius, po apsilankymo Izraelyje: „Sukūrę efektyvią gynybos sistemą žydai padarė dar kai ką labai svarbaus. Kaip paaiškėjo gerokai vėliau, ši tvarka padėjo pamatus vienai veržliausių ir kūrybingiausių planetos visuomenių. Mes irgi einame teisingu keliu, tik nereikia pasiduoti emocijoms ir skaityti kvailų antraščių neatsakinguose portaluose.“.
Bet, Lietuvoje, bet kokį rimtą kai kurių „žurnaliūgų“, politologų ar politikų kalbėjimą apie imperinės Rusijos agresyvią, militaristinę politiką, kai kurie politikai ar žurnalistai tuojau vertina kaip „karinės isterijos“, skatinimą.
Mat „rusai nepuls“, „su rusais reikia draugauti“, taip kvestionuojant adekvatų Lietuvos karinės galios atgaivinimą kaip reakciją į V. Putino Rusijos agresiją vis artėjančią prie Lietuvos sienų. Beje, šiandieninį Rusijos visuomenės mentalitetą įžvalgiai, taikliai įvardija lrytas.lt autorius Bronius Matelis, savo komentare lygindamas Vokietijos ir Rusijos pokarines būsenas: „Štai dabar ir matome du kažkada žiaurius nusikaltėlius, kurių vienas po ilgos atgailos pagaliau prabilo ir apie savo žmonių skausmą, o kitas tebeliko šventai įtikėjęs, kad pasaulį vis dar galima keisti bastantis po Europą su „Kalašnikovo“ automatu“ .
Tai faktas. Kur tik „šiuolaikinė „ V.Putino Rusija padeda savo leteną, tuojau į paviršių pakyla civilizuotą gyvenimą, civilizuotus santykius naikinantis mėšlas: plėšimai, žudynės, melas, korupcija. Regis, Lietuvoje yra pakankamas kiekis tokio mėšlo pasiilgusio, nes civilizuotomis sąlygomis niekaip nesugebantys savęs realizuoti. Geriausiu atveju bėgama į kitą šalį, kurioje taip pat uždirba skatikus, bet su pasididžiavimu badant į „kvailius“ likusius Lietuvoje.
Dar priduriant (tekstas netaisytas): „ubagai uzsimane didesnes kariuomenes, tik pinigu near, todel sugalvojo muzikus prievarta suvyt I kareivines. labia motyvuota bus kariuomene. o siaip susimasciau – jei kiltu karas (o as buciau lietuvoje) ka daryciau? – manau kad tikrai nepulciau I mobilizacijos punkta... greiciausiai stengciausi pasiekti lenkijos pasieni ir jei siena jau butu uzdaryta, tai bandyciau ja kirsti ne perejimo punkte, tokiu vietu zinau ne viena, nes turiu giminiu gyvenanciu pasienyje. tada kuo toliau... mano atveju I Vokietija. cia draugai, pazystami. stebeciau kaip jus zustat uz valdziazmogiu prisivogta turta (jie beje irgi butu cia kur as), uz prihvatizuotus gamtos kampelius, gamyklas, net tatos tvarteli... stebeciau is saugaus atstumo, bet sirgciau uz jus... na kaip futbole, zinai kad musu rinktine gaus I kaulus nuo bet ko, bet vis tiek sergi.....“.
Yra ir daugiau komentarų tema, „verkiančių žmonų šauksmas“: „Kaip aš dabar be vyro auginsiu kūdikį?“ arba „Mūsų santykiai bus sunaikinti“. Siūlau Rūtai Janutienei tokias pakviesti į laidą „Nuoga tiesa“, tikrai būtų įdomu pamatyti gyvai kenčiančias žmonas, nors jų vyrai išeina devyniems mėnesiams ir ne kažkur į Sibirą, o už kelių kilometrų nuo trobos, taip sakant. Ir dar pinigus moka, daugiau, jeigu savanoris.
Tai štai, kokias socialinio nesąmoningumo žaizdas atvėrė sprendimas atgaivinti šauktinių kariuomenę. Žinau, kad šiuo metu Krašto apsaugos ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija formuoja patriotinio-pilietinio ugdymo švietimo programą mokykloms. Ir tai daroma KAM iniciatyva, o ne ŠMM.
Nes ten pastoviai vyksta kažkokia ministrų kaita, kažkokie procesai, kuriuos profesorius Leonidas Donskis vertina itin neigiamai: „Iš savo pozicijos besitraukiančio ministro Dainiaus Pavalkio istorija tik primena, kad Švietimo ir mokslo ministerija, kurią daugelis piliečių laiko strategiškai svarbia Lietuvai, yra viso labo tik eilinė korta politinių partijų pasjanse. Mąstoma ne apie šalį, o apie partiją. Ir jokio (švietimo – A.V.) politikos tęstinumo čia nėra.“
Jeigu Švietimo ir mokslo ministerija nesiima formuoti ilgalaikės pilietinio ugdymo programos, nes ši ministerija lyg koks pavainikis atiduodama valdyti pseudo partijoms, tai atsakomybę turi prisiimti Lietuvos socialdemokratų partija, skelbiančia save atsakinga, klasikine, tikra politine partija.
Šiuo atveju KAM gali tik inicijuoti, prisidėti patarimais, kaip įtraukti pagrindinių mokyklų mokinius į savo veiklą, kokiais būdais sudominti Tėvynės gynimo idėjomis, bet tai nėra šios ministerijos pagrindinė funkcija.
Na, dabar gi, yra kaip yra. Regis, dar neatėjus rudeniui, pradėjome rinkti pernokusius susvetimėjimo valstybei vaisius. Tokius, specialios rūšies, pavadinimu „Aš netarnausiu, ne kvailas esu“.
Pasitikrink, ar tu ir tavo draugai esate pašaukti į privalomąją karo tarnybą
