Pradėkime nuo pradžių. Smerkiantys ir sakantys, kad viskas čia taip turi būti, dažniausiai, ką taip pat rodo ir apklausos, yra tie, kuriems situacija visiškai nieko nekeičia. Vyresni vyrai dabar didžiuodamiesi aiškina, kaip jie prie ruso tarnavo ir koks dabartinis jaunimas baisus, kad tingi tai daryti. Tik tie vyresni neturi jokio žodžio visoje diskusijoje. Jų tai neliečia, todėl jų nuomonė šiuo klausimu yra visiškai niekinė.
Taip taip, rėkit ir aiškinkit, kad Jūs jau viską patyrėt, todėl galit pasireikšti. Tai nesusiję. Kadangi tai, kas vyksta dabar, Jūsų tiesiogiai niekaip neliečia ir Jūsų gyvenimo nekeičia, Jūsų žodis bereikšmis.
Kad ir kaip ego su tuo neleistų susitaikyti, tokia jau ta realybė. Kaip negaunate balsuoti JAV rinkimuose, nes ten negyvenate, taip neturite teisės spręsti ir aiškinti, kaip turėtų kalbėti ir elgtis šauktiniai. Jei savimeilė verčia galvoti kitaip, čia jau Jūsų bėda.
Antra problema yra bandymas apeliuoti į patriotizmą ir asmeniškai priimtas sprendimas, kad visi nenori ginti Tėvynės. Tai yra žema ir apgailėtina. Pasirenkamas lengviausias kelias, susilaukti pritarimo ir pasirodyti labai teisingu piliečiu, žeminant kitus, nors net nesistengiama suprasti, ką tie kiti nori pasakyti.
Manymas, kad šauktiniai nenori ginti Tėvynės yra Jūsų interpretacija. Beveik nei vienas iš šaukiamų to nesako. Kaip ir nesako, kad bijo ar nenori. Visi jie sako, kad tokia sistema yra neracionali ir tragiškai neapgalvota. Kas yra nesusiję su patriotizmu. Visos šauktinių problemos esmė paprasta- 120 tūkstančių žmonių prieš mėnesį buvo pasakyta, kad už pusmečio gali tekti viską mesti ir 9 mėnesius praleisti teoriškai besimokant kariauti, nepaisant dabartinės padėties ir ateities planų.
Butų įdomu pažiūrėti, kiek iš moralizuojančių, ištraukus juos iš lovos šeštadienio naktį ir pasakius, kad nuo pirmadienio ryto nusimato trijų savaičių kariniai mokymai, būtų tokie pat patriotiški ir geranoriški. Dauguma pradėtų pasakoti apie susitikimus su klientais, kritinius projektus, skrydžių rezervacijas ir milijoną kitų normaliam, kažką gyvenime veikiančiam žmogui įprastų dalykų. Nes tai yra visiškai natūralu. Joks aukščiausio lygio vadovas negali visko mesti ir porai savaičių dingti.
Lygiai taip pat negali visko mesti ir 9 mėnesiams dingti kažką gyvenime norintis nuveikti jaunuolis. Tai nesusiję su patriotizmu ar meile Tėvynei. Nemaža dalis tų jaunuolių net sirgti sau ne visada leidžia, nes paprasčiausiai neturi tam laiko. Jau nekalbant apie bent trumpas atostogas.
Tačiau šitai nesvarstoma, nes standartinis 18-26 metų amžiaus jaunuolis yra laikomas tuo žmogumi, kuri komandai ryte atneša kavą, o iki pietų laiką leidžia prie kopijavimo aparato, vėliau stengdamasis atlikti nesąmoningas ir niekam nereikalingas užduotis.
Galima kalbėti apie Izraelio ar Šveicarijos pavyzdžius, kur visi eina tarnauti ir tuo didžiuojasi. Net labai norėčiau apie tai kalbėti. Kodėl ten visi džiaugiasi ? Nes, pirmiausia, visi nuo gimimo būna apie tai informuojami. Todėl jie tai planuoja ir jiems tai nesukelia aibės papildomų problemų. Tai yra maloni ir laukiama pareiga, nes tiek tu, tiek valstybė būna viską suplanavusi ir pasiruošusi. Sąmoningumas ir pareigos jausmas yra diegiami, o sąlygos visiems suteikiamos visiškai vienodos.
Tuo tarpu pas mus valstybė reformai tikrai nebuvo pasiruošusi, o jauni žmonės nieko panašaus neplanavo. Be to, sistema padaryta labai nesąžiningai. Niekas net neįsivaizduoja, kaip viskas vyks ir skubotai sudėliotas mechanizmas, kuris neatsižvelgia į nieką ir visiškai nieko negarantuoja, natūraliai gąsdina šauktinius.
Kaip visada, remtasi gerais pavyzdžiais ir pabandyta daryti viską sąžiningai. Bet, savaime suprantam, nepaisant visų norų ir pastangų, gavosi visiška nesąmonė. Nes prie turimo namo prilipdžius net ir patį gražiausią iš visų gyvenime matytų priestatą, vaizdo ir funkcionalumo nebus.
Sistemą reikia daryti sistemingai ir planuotai. Viską kurti apgalvojant, o ne per naktį. Tuomet nebus ir verkiančių ar besiskundžiančių. Pareigos bei sąmoningumo ugdymas per prievartą neveikia ir niekuomet neveiks.
Bukiems homus sovieticus gali pasirodyti gera idėja pirmiausia priversti, o po to tikėtis, kad visi supras. Nes viskas taip yra Šveicarijoje. Nors patys šveicarai sužinoję apie mūsų įvykdytą reformą turbūt ne tik nepradėtų mūsų sveikinti žengiant tiesos ir šviesos keliu, bet pasiteirautų, kokiomis nesąmonėmis mes užsiimame.
Tačiau to nepripažins nei vienas šauktinių sistemos šalininkas. Nes jie neperpranta, jog šie argumentai ginčija ne šauktinių reikalingumą ar pareigos bei tautinio sąmoningumo ugdymą. Visas dabartinis nepasitenkinimas kyla iš racionalumo, kokybės ir elementaraus supratingumo sistemoje trūkumo.
Prievarta galima įskiepyti tik neapykantą. Pareiga nėra per prievartą vykdomi veiksmai. Jei Jums pareiga asocijuojasi su prievarta, Jūsų tėvai Jūsų turbūt nemylėjo. Pareiga yra žinojimas ir suvokimas, kad padaryti reikia. Reikia ne dėl to, kad kažkas verčia. Reikia dėl to, nes tai yra pareiga.
Jaunam, tik mokslus baigusiam daktarui, patekusiam į šauktinių sąrašus, pyktis kyla ne dėl to, jog reikia eiti mokytis kariauti ir atlikti pareigą. Jam pyktis kyla ir ne dėl to, jog jo vaikystės kiemo draugas, kuris šiuo metu neveikia nieko, toliau šaudys priešus kompiuteryje, kol jaunasis daktaras turės mokytis tai daryti realiai. Jam pyktis kyla todėl, kad jis savo gyvenimą planavo ir dėl kažko nuoširdžiai stengėsi bei dirbo, tačiau jo planai valstybei, kurią reikės ginti, visiškai nerūpi. Kai tuo tarpu tinginio gyvenimas yra gana akivaizdžiai skatinamas.
Dabartinė sistema automatiškai implikuoja nelygybę, nes pasirenkami žmonės su skirtingomis startinėmis pozicijos. Skirtingai nuo sistemos, kuomet nuo gimimo žinoma, kad gali būti pašauktas. Lygybė ateina ne iš atsitiktinio pasirinkimo. Ji ateina iš pirminio pasiruošimo ir ateities planavimo.
Nesuprantate ? Galima ir paprastai paaiškinti.
Įsivaizduokite krepšinio lygą. Vyksta įvairios varžybos ir sezono pradžioje nusprendžiama, kad bus traukiami burtai ir vienos iš vykstančių varžybų antrajame kėlinyje bus sustabdomos dviem savaitėms, per kurias nei viena iš tose varžybose dalyvaujančių komandų negalės žaisti ar treniruotis.
Taip jau nutinka, kad stabdomos varžybos, kuriose žaidžia lyderiai prieš visiškus nevykėlius. Nevykėlių komandai ši žinia nieko nereiškia. Jie vis tiek nevykėliai ir nesitiki nieko nuveikti. Tuo tarpu favoritams toks žingsnis natūraliai sukelia pykčio bangą. Nes jiems gaila ne tik tų dviejų savaičių, bet ir to, ką jie praras ateityje tas dvi savaites nieko neveikdami bei to, ką prarado treniruodamiesi visam ateinančiam sezonui ir kas bus gerokai iškraipyta per dvi nieko neveikimo savaites.
Jie taip pat nuoširdžiai pyks, kad visos kitos komandos gali žaisti toliau, nors beveik nei viena iš jų nesiruošė tiek, kiek ruošiesi jie.
Nebandykit prikišti, kad pavyzdys neadekvatus, nes jame nėra šventos pareigos Tėvynei apsekto. Čia Jūs apie tai kalbat. Šauktiniai kalba apie sistemos neracionalumą ir nesąžiningumą.
Todėl nustokit daužytis į krūtinę ir aiškinti savo tiesas. Šauktinių sistema yra neracionali bei nesąžininga ir tai yra jos esminės problemos. Būtent dėl to ir verkia šauktiniai. Realiai niekas nuo pareigos nebėga ir visi tarnauti eis, mesdami viską. Aukodami žymiai daugiau, nei beveik bet kuris Jūsų paaukojo, kuomet reikėjo eiti į kariuomenę. Ne tik neturite teisės aiškinti, kad nepatenkinti yra bailiai ir tinginiai. Jums derėtų prieš juos ir galvą nulenkti.
Tad vietoj pikto spjaudymosi nepagrįstais kaltinimais, kylančiais iš asmenine patirtimi grindžiamų interpretacijų, eikit ir pagalvokit apie savo rolę visame šiame cirke. Ir kaip derėtų viską keisti, kad po dešimties metų problemos nebeliktų, o šauktinių sistemą būtų šveicariška kaip Šveicarijoje, o ne Gariūnuose.
Pasitikrink, ar tu ir tavo draugai esate pašaukti į privalomąją karo tarnybą
