Kol atsakingos institucijos siuntinėjo viena kitai raštus ir aiškinosi, kas atsakingas, kad toks filmas tapo laisvai prieinamas internete, ir kieno rankos turėtų jį iš ten pašalinti, apie mėnesį kiekvienas panorėjęs galėjo „50 pilkų atspalvių“ kino seansą surengti savo namuose.
Dėl šio atvejo Lietuvos antipiratinės veiklos asociacija (LANVA) kreipėsi į Kultūros bei Susisiekimo ministerijas ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą. Tiesa, užtruko kelias savaites, kol prieiga prie šio filmo internete buvo pašalinta.
Atsakymo teko palaukti
LANVA vadovė Dina Adomavičiūtė teigė, kad atsakymo pranešus apie tokio filmo buvimą internete teko palūkėti: „Greitai atsakymo tikrai nesulaukėme. Nurodoma, kad atsakymo galima tikėtis per trisdešimt dienų, maždaug tiek ir reikėjo laukti. Į situaciją nebuvo reaguojama skubiai, kad minėtas filmas iš interneto būtų pašalintas.“
Anot jos, kova su piratavimu Lietuvoje dažnai baigiasi raštų rašinėjimu iš vienos įstaigos į kitą. „Manau, kad mažiausiai tokį bendradarbiavimą galima pavadinti neefektyviu, bet galima klausti, ar apskritai toks bendradarbiavimas egzistuoja, nes viskas, kas vyksta, yra tik rašinėjimasis įvairiais raštais.
Net jei kai kuriais atvejais būtų galima imtis tam tikrų priemonių, nei Kultūros ministerija, nei kitos institucijos, kurioms siuntėme paklausimą, nėra tiesiogiai atsakingos, neturi tiesioginių įgaliojimų imtis priemonių. Tad kalbame apie bendros politikos formavimo ir priemonių iniciatyvos klausimą.“
Policija per daug užsiėmusi
Pašnekovės teigimu, paguodžiamų žinių nepavyksta sulaukti ir iš policijos pareigūnų, mat tie, kurie atsakingi už pažeidimų tyrimą, dažniausiai turi aibę kitokių darbų. „Šie nusikaltimai nėra prioritetiniai ir jiems tirti didelių pajėgų neskiriama. Mano žiniomis, per 2014 metus tokio pobūdžio nusikaltimų ištirta vos vienas kitas“, – kalbėjo D.Adomavičiūtė.
Pasak teisininkės, bendraujant su Asmens duomenų inspekcija paaiškėjo, kad ši institucija taip pat nėra atsakinga. „Piratavimas internete susijęs ne su viena institucija, tarp jų ir su tomis, kurios rūpinasi vartotojų teisių apsauga, bet reakcijos nesulaukiame, o jei sulaukiame, tai būna gana skeptiškas nusiteikimas, kad institucijos, į kurias kreipiamės, nėra atsakingos“, – kalbėjo pašnekovė.
„Šiemet esame kreipęsi du kartus – dėl minėto filmo platinimo internete, o antrą kartą tai buvo bendras kreipimasis į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir Asmens duomenų inspekciją. Tiesa, iš Asmens duomenų inspekcijos sulaukėme šiokios tokios reakcijos – buvo surengtas susitikimas ir nuspręsta, kad ši institucija neturi priemonių tokiems nusikaltimams pažaboti“, – apie situaciją kalbėjo pašnekovė.
Anot D.Adomavičiūtės, taip yra dėl tos pačios priežasties, kodėl ir patys autoriaus teisių turėtojai negali apginti savo teisių, – sunku rasti puslapio administratorių ar jo savininką, puslapyje dažnai nėra pateikiama jokių kontaktinių duomenų, tad ir bausti nėra ko. Priemonių, kurios padėtų rasti puslapio administratorių, Asmens duomenų inspekcija neturi.
Komentuodama iš Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos gautą atsakymą pašnekovė sakė: „Atsakymas nustebino, nes jo pagrindinė mintis buvo tokia, nors tai institucija, kuri atsakinga už informacinės visuomenės paslaugų teikėjų veiklą internete ir jai numatyti tam tikri tiesioginiai įgaliojimai. Gavome atsakymą, kad problema egzistuoja, bet už autorių teisių gynybą pirmiausia atsakingi patys jų turėtojai. Autoriai aktyviai gintų savo teises, jei tam būtų kokių nors priemonių“, – apie situaciją kalbėjo D.Adomavičiūtė.
Skundų dėl piratavimo internete daugėja
Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos vadovas Ramūnas Čepaitis teigė, kad įvairių kreipimųsi dėl piratavimo internete padaugėjo. „Dažniausiai pateikiama pretenzija tam tikram svetainės, į kurią dedamas tam tikras turinys, valdytojui. Paprastai prašoma pateikti informaciją apie svetainę valdančius juridinius asmenis, jų rekvizitus.“
Į klausimą, su kuo galima sieti tokių kreipimųsi pagausėjimą, pašnekovas atsakė: „Veikiausiai su pačių autorių teisių turėtojų, kaip šalies, požiūrio pokyčiais. Jie intensyviau ėmėsi ginti savo teises.“
Ar Lietuvoje sudarytos sąlygos tinkamai ginti autorių teises? „Tai sudėtingas klausimas, nes Lietuvos teisinė bazė orientuota į materialinės atsakomybės santykių reglamentavimą. Paprastai gana lengvai galima apibrėžti teisinių ginčų šalis ir labai aiškiai kvalifikuojami veiksmai, bet kalbant apie elektroninę erdvę situacija yra kur kas komplikuotesnė“, – kalbėjo R.Čepaitis.
Anot jo, akivaizdi ir valstybės politikos decentralizacija šiuo klausimu. „Kalbant apie vartotojų teisių gynimą reikia pripažinti, kad trūksta koordinavimo tarp valstybės institucijų, supratimo, kieno kompetencijai priskiriamas vieno ar kito klausimo sprendimas“, – teigė pašnekovas ir pridūrė, kad situacija gana prieštaringa.
Internetinis kino teatras – išeitis?
Kas pagerintų situaciją kovojant su piratavimu internete? „Mano asmenine nuomone, konkrečių intelektinių produktų ar teisių į juos turėtojams reikėtų keisti požiūrį į savo turimus subjektus, taikyti kur kas modernesnes pateikimo visuomenei ar naudos gavimo priemones.
Jei kalbame apie produkciją, kuri demonstruojama ir nauda gaunama iš jos rodymo, tarkime, kino teatruose, tai pripažinkime, kad meno kūrinio, tokio kaip kino filmas, pateikimo būdai esant dabartiniam technologiniam lygiui yra patys įvairiausi ir kur kas daugiau naudos ir mažiau išlaidų turėtų tie patys teisių turėtojai, jei pateiktų visuomenei kur kas priimtinesniais būdais. Piratavimas yra tam tikra reakcija į paklausą“, – kalbėjo R.Čepaitis.
Anot jo, tam tikrą paklausą galima patenkinti įvairiais būdais ir būtina ieškoti įvairesnių savo produkcijos pateikimo formų.
„Lietuvos muzikos industrija jau nuėjo tuo keliu, kai ieškoma ir randama kitokių kompensacinių ar pelno gavimo mechanizmų prieš tai atiduodant savo produkciją laisvai naudoti. Reikėtų labiau orientuotis į savo produkcijos pristatymą ir rodymą, įvairesnį formatą. Gal laikas Lietuvoje pagalvoti apie internetinį kino teatrą?
Tai išspręstų dalį problemų. Esama įvairių technologinių sprendimų, tokių kaip interneto pralaidumas, šiuolaikinių kompiuterių grafinės savybės. Žinoma, tokios pat akustikos neišgausime, bet filmus žiūrėti internetu tikrai patogiau dėl laiko ir kainos“, – svarstė pašnekovas.
Piratai rizikuoja gauti papildomų „dovanų“ Skaitmeninio turinio piratavimo lygio mažinimu užsiimančio klasterio “Clear Digital World“ (CDW) koordinatorius Rimgaudas Kalvaitis teigė, kad nelegalus filmų žiūrėjimas interneto vartotojams gali turėti ir skaudžių padarinių, nes yra tikimybė, kad su piratine kopija asmuo gali parsisiųsti ir kokią nors kenksmingą programą.
„Programinės įrangos gamintojai yra atlikę daugybę tyrimų, kurie parodė, kad į didelę dalį neteisėtai platinamos programinės įrangos įdiegta ir paslėptų šnipinėti skirtų programų ar jų dalių. Šnipinėjimo versija yra nepriklausoma programinės įrangos dalis, kuria siekiama sukelti tam tikrų pokyčių sistemoje, arba ji išvis turi kažkokią bjaurią paskirtį, apie kurią galbūt ne viską žinome, – tikino R.Kalvaitis. – Jeigu žmogus parsisiunčia filmą į kompiuterį nelegaliai, jis nežino, ko ten dar prikimšta. Tokių tyrimų šiandien niekas nedarė, bet kas galėtų paneigti, kad taip nėra?“
„Nemačiau dar nė vienos valstybės, kuri gąsdinimais atgrasytų piliečius nuo tam tikrų nelegalių veiksmų. Bet kuris psichologas patvirtins, kad yra vienintelis būdas priversti žmogų elgtis vienaip arba kitaip. Tai pasiekti, kad jis pats norėtų taip elgtis. Žmogus turi norėti įsigyti daiktą legaliai, mokėdamas jam prieinamą sumą“, – sakė R.Kalvaitis.
