Dabar dar anksti, bet likus metams iki Seimo rinkimų bus kaip tik. Daug kas suinteresuotas politiniu koalicijos sprogimu, ir tai nėra nauja mūsų politinėje padangėje, net pačioje koalicijoje.
Darbo partija, A.Tapino žodžiais, arčiausiai stovinti ties galimybe tapti „stipriausia neparlamentine partija“, tik dideliu triukšmu ir skandalu dar gali atkreipti visko mačiusių ir girdėjusių rinkėjų dėmesį.
Netikėtumai yra Darbo partijos „stiprioji pusė“. Kas galėjo prognozuoti dabar jau visų pripažintą politinį trilerį su švietimo ir mokslo ministru?
Paprastas, banalus ėjimas, ir kaktomuša susidūrė prezidentė su premjeru.
Aukštą Seimo pirmininko pirmojo pavaduotojo postą užimantis ir ilgamečių politinių partijos triukų išbandytas V.Gedvilas taip ir liko nesupratęs, ar jis auka, ar slaptas žaidėjas.
Viena aišku: tolesnė politinė karjera V.Gedvilui jau užklota STT pažyma, kurios turinio visuomenė niekada oficialiai nesužinos. Teismais V.Gedvilas nieko nepasieks, pats pavargs ir rinkėjams nusibos.
Nebus V.Gedvilas konkurentas ir numatomam „darbiečių“ vadovui V.Mazuroniui, kuris, mano manymu, išgelbės partiją nuo visiško žlugimo. Patogi aplinkybė būsimiems partijos vadovams – apytuštė ideologinė erdvė.
Galima kišti viską, kas kokiu nors metu populiaru. Nesunku ir atspėti – imigracijos tema per pusantrų metų išaugs iki nacionalinio masto. Artimiausias šiai temai parlamentinis konkurentas – „Tvarka ir teisingumas“. Nukraujavusi – netekusi V.Mazuronio ir jo šalininkų ši partija nesiruošia sudėti ginklų.
Žemės drebėjimai koalicijoje jai taip pat naudingi. Įgrisęs Seimo vilkinimas priimti R.Paksui palankų sprendimą gali tapti šiam politikui gera proga garsiai trenkti koalicijos durimis.
Jeigu viskam palanki Darbo partija sudarytų sąjungą su „tvarkiečiais“ ir tautininkais, nedidelei Lietuvai mažai nepasirodytų.
Kam dar naudinga galima dabartinės Vyriausybės krizė? Savaime suprantama – opozicijai. Bet ne visoms jos dalims vienodai. Be ryškaus konflikto su valdančiaisiais konservatoriai neturi galimybių net likti trečiąja partija.
Konservatoriai staiga „atsinaujinti“ nutarė ne iš gero gyvenimo ar mados. A.Kubilius, nepriklausomai nuo gerų atsiliepimų kolegiškose valstybėse, Lietuvoje yra nepopuliarus.
Priežastys ir tos, kurias viešai minėjo kandidatė į partijos pirmininkus I.Degutienė, bet priežasčių analizė nebūtinai nurodo, ką reikia daryti ateityje. Konservatoriai nutarė bent jau neišbarstyti V.Landsbergio turėto rinkėjų rato.
Laikinai – protingas sprendimas. Konservatoriai rinkimus laimėdavo tik aršioje kovoje su kairiaisiais. Galėtų dar kartą pabandyti.
Bet nežinia, kokiu klausimu. Laikui bėgant konservatorių priešininkai perkando oponentų stilių, nuostatas ir jas perėmė.
Užsienio politikoje dabar užsienio reikalų ministras yra aršesnis už V.Landsbergį.
Socialinėje politikoje socialdemokratai yra pranašesni už konservatorius.
Be to, nei išvaizda, nei gyvenimo patirtimi, nei kalbėjimo maniera jaunasis konservatorių vadovas nekelia įspūdžio, kad jam labai rūpėtų pensininkai. Sparčiai senstančioje Lietuvoje ne daug kam įdomu, kaip bus gyvenama po trisdešimties metų.
V.Landsbergis principingai kelia užduotį: laimėti rinkimus ir visus pasiųsti... Tačiau dabartinėmis daugiau ar mažiau ramiomis politinio gyvenimo sąlygomis to pasiekti netoli finišo tiesiosios stabtelėjusiai partijai neįmanoma.
Lieka tikėtis Vyriausybės krizės ir bandymo parodyti visuomenei, kad konservatoriai yra vienintelė likusi normali proeuropietiška partija.
Jei Liberalų sąjūdis dėl ištikusios sėkmės neišsipūs kaip balionas, nesuponės, jis ir laimės rinkimus, kad ir kas darytųsi su dabartine Vyriausybe.
Kol kas jis vienintelis, ramiai, be staigių judesių gali planuoti ateitį, dairytis į premjero kėdę ir pamažu rengti savo prezidentą.
Socialdemokratai turėjo galimybę laimėti prezidento rinkimus, bet jos atsisakė.
Dabar premjeras A.Butkevičius gali tik šūkčioti: ar mes autoritarinė valstybė? Ne, neautoritarinė, bet visi žino, nuo ko kas priklauso.
Konservatoriams apie prezidento postą taip pat nėra ko svajoti.
Ko iš dabartinės Vyriausybės tikisi D.Grybauskaitė? Abstrakčiai – bendro darbo Lietuvai, konkrečiai – po pusantrų metų kuo trumpiau padėkoti už darbą ir kuo skubiau atsisveikinti su dabartine koalicija. Jei Vyriausybę ištiktų krizė, jos negelbėtų.
Jeigu būtų norėjusi, būtų galėjusi pasikviesti A.Butkevičių ir ramiai pasikalbėti apie „darbiečių“ kandidatą į švietimo ir mokslo ministro postą.
Bet to nedarė, leido spėlionėms tekėti laisvai, ir neatmestina, kad taip bus ir ateityje.
Faktiškai šiuo metu net trys iš penkių parlamentinių partijų, nesvarbu, koalicijoje ar opozicijoje, galėtų tikėtis sau naudos iš Vyriausybės komplikacijų likus pusmečiui iki rinkimų į Seimą.
