Pirmoje pokalbio dalyje ji papasakojo tai, ką mano apie propagandą, skindančią iš visų pusių. Antroje dalyje – pokalbis apie tai, kas ją džiugina, kodėl žmonėms nepatinka gyventi Lietuvoje, ir ką būtų galima padaryti, kad visiems būtų geriau.
– Jums patinka stebėti „Formulės 1“ lenktynes. Ką pasakytumėte policininkams, kurie dabar baudžia vairuotojus, kai šie nustatytą greitį viršija vos vienu kilometru per valandą?
– Tai absurdas, gali ir nepastebėti to vieno kilometro! Nors mane visur vežioja globėjas, aš žinau Kelių eismo taisykles, pažįstu kelio ženklus.
Bet tikrai niekada nepastebėčiau, kad važiuojama vienu kilometru greičiau, nei leista. Visada – kuriant įstatymus, skiriant baudas – pirmiausia reikia vadovautis sveiku protu.
O baudų dabar labai daug prigalvota – ir vairuotojams, ir žvejams, ir paprastiems piliečiams.
Mano vyras Jurgis mėgo žvejoti. Dabar jam būtų sunku – nepakaktų nusipirkti leidimą. Reikėtų dar turėti kalendorių, kad žinotų, ką ir kada galima gaudyti, bei liniuotę, kad nepagautų per didelės ar per mažos žuvies. O kokios baudos gresia už pažeidimus!
– Būkite atsargi sėsdama į taksi. Nes vienas socialdemokratas pasiūlė įstatymo pataisą, kad reikia bausti keleivius, kurie važiuoja su įkaušusiu vairuotoju. Siūlomos baudos – iki pusantro šimto eurų.
– Nesąmonė, iš kur man žinoti, ar taksistas neišgėręs – ar aš jį turiu bučiuoti, uostyti? Jei tokią pataisą priims, tai įsėdusi į taksi pirmiausia turėsiu pulti į glėbį taksistui.
Kokių absurdiškų įstatymų, nutarimų prigalvojama! Štai aš ir kiti mūsų namo gyventojai turime mokėti už bendrų patalpų šildymą po 26 eurus. Bet pas mus laiptinėje net nėra radiatoriaus! Klausėme, kodėl mums siunčia tokias sąskaitas, atsakė, kad toks įstatymas.
Aš nesiskundžiu, nesu ėdri, drabužių man nereikia, turiu jų labai daug. Be to, aš nei storėju, nei plonėju. Tačiau kodėl turiu mokėti už tai, ko negaunu?
Manau, vis nauji mokesčiai, naujos baudos taip pat prisideda, kad žmonės bėga iš Lietuvos.
Nori ilsėtis tėviškėje
– Jei vis dėlto gausite baudą, o pinigų tuo metu neturėsite, galėtumėte pasiskolinti. Bet gali ir nepavykti, jei uždraus greitųjų kreditų įmonių veiklą, – to siekiama.
– Ačiū Dievui, aš skolų neturiu. Bet kam drausti žmonėms skolintis? Juk geriau pasiskolinti iš legaliai veikiančios įmonės. Neims gi iš ten milijono.
Aš išvažinėjau beveik visą pasaulį. Mano svajonė – pamatyti Kubą. Jeigu šiandien būčiau 15 metų jaunesnė, pasiskolinčiau pinigų iš legaliai veikiančios įmonės ir važiuočiau į Kubą!
– Tai gal dar nuvažiuosite į Kubą?
– Eik jau, – juokdamasi numojo ranka Galina. – Nuvažiuosiu aš į kitokią Kubą. Reikia žiūrėti į tai ramiai.
Esu pasiruošusi į aną pasaulį keliauti gražiai. Visus pageidavimus surašiau testamente. Mano pelenai bus sumaišyti su vyro ir palaidoti tėviškėje, Biržų rajone. Nebus jokio kapo, jokio kryžiaus, jokių lentelių ir jokių kunigų.
Bus tik iškasta duobė, suberti pelenai, užkasti ir uždėta velėna. Tai įvyks toje vietoje, kur gimė mano tėvas, kur dar likę akmenys iš jo namo pamatų.
Ta vieta – nuostabaus grožio, prie pat Latvijos. Per mūsų buvusią sodybą teka Nemunėlis. Perbrisdavau jį ir žaisdavau su latviukais.
Architektas Vytautas Brėdikis, sužinojęs mano pomirtinius pageidavimus, pasisiūlė į draugiją: „Ten nuostabi vieta. Tegul išbarsto ir mane į tą upę.“ Aš jį atkalbėjau: „Durnas tu. Pirma, užterštume krištolinio skaidrumo vandenį. Antra, mudu plauktume iki Mažeikių į Miniją, o po to per Latviją – iki pat Baltijos jūros. Ar mes kokie turistai?“
– Dar pabūkite čia, jūsų aštrus protas, humoras padeda žmonėms atsirinkti, kas yra gerai, moko mąstyti kritiškai. Juk lūžę kaulai sugijo, galite vaikščioti, atrodote žvali.
– Būna ir man neramu dėl sveikatos, nes rūkau.
Štai pernai su 92 metų bičiule aktore naktimis žiūrėdamos Brazilijoje vykusio Pasaulio futbolo čempionato transliacijas tiek rūkėme, kad už tuos pinigus galėjome nusipirkti bilietus į Braziliją ir žiūrėti varžybas gyvai.
Todėl kai man rentgenu šviečia plaučius, nerimauju, ar neras kokio vėžio.
Kartą buvau ir priešinfarktinės būklės, tik to nejutau.
Prieš septynerius metus nuėjau pasišvilpaudama pasidaryti kardiogramos. O mane skubiai kaip nabašniką įgrūdo į juodą maišą ir su sirenomis išvežė į Santariškių klinikas. Ten iš maišo ištraukė, bet įkišo į dėžę.
Šalia tokioje pat dėžėje pamačiau poetą Justiną Marcinkevičių. Jis labai išgyveno, kad per Nacionalinės pažangos premijos teikimo ceremoniją jį ištiko širdies priepuolis ir jis nesuspėjo padėkoti.
Aš iš savo dėžės jį guodžiau, kad nebe jaunas yra, kad esant tokio amžiaus kristi – nieko tokio. Tada medikai man pasakė, kad mano širdį maitino ne arterija, o plaukas. Man buvo įstatytas stentas.
– Ar jūsų širdį yra dar kas nors įskaudinęs, be to kavalieriaus, kuris jus jauną pametė?
– Esu daug širdies atidavusi vienai draugei, kuri mane klaikiai išdavė ir pardavė. Aš jai ir jos šeimai labai padėjau, o ji negražiai su manimi pasielgė – pardavė dvasiškai.
Dar vienam žmogui esu atidavusi daug jėgų, kad sutvarkyčiau jo materialinį gyvenimą, o jis mane pamiršo. Žmonės už gerą atsimoka geru labai retai.
Dažniausiai jie tave pamiršta. Bet tai nėra blogai – blogiausia, kai už gera atsimoka blogu. Tai skausminga.
Aš niekada niekam nepavydėjau – nei skarmalų, nei mašinų. Dievas, kai dalijo jausmus, pamiršo man duoti pavydą. Ir į politiką nesikišu, kaip ir mano tėvai, niekada nepriklausiau jokiai partijai.
Galėjau gi likti Prancūzijoje, kur buvau ištekėjusi už prancūzo gydytojo. Bet pabėgau nuo gero gyvenimo ir grįžau į Lietuvą. Kiti mane laikė beprote. Eidavau Kauno gatvėmis, o mane lydėdavo šnabždesys: „Ar jūs iš proto išsikraustėte?“
Bet aš niekada nesigailėjau, kad gerą ir patogų gyvenimą Prancūzijoje iškeičiau į pokario Lietuvą.
Mūsų šeima prarado daug turto, liko tik šis pianinas ir šviestuvas, bet dirbo, kūrė ir vėl pamažu atsistojo ant kojų. Todėl ir jums liepiu – gyvenkite, džiaukitės, o ne drebėkite iš baimės.
– Kai kas jums paprieštaraus – kaip nedrebėti, jeigu bylos Lietuvoje keliamos net už užstalės tostus. Kaip vertinate tai, kad slaptieji agentai į savo pažymas įrašo net įkaušusių vyrų kalbas ir vien už jas sodina į teisiamųjų suolą?
– Jeigu rimti vyrai iš rimtų įstaigų neturi ką veikti, tegul įrašo mane. Išgėrusi taurelę galiu pasakyti dar daugiau – ir apie valdžią, ir apie pinigus.
Kvailystė visa tai ir nužmogėjimas. Kaip ir pažymų rašymas. Apie tai skaitau ir netikiu savo akimis. Daug metų nugyvenau, bet ir niūriausiais metais tokių nesąmonių neprisimenu – gal tik Stalinas žmones popieriumi sunaikindavo.
