Tai, kad politinio užnugario neturinti ir pačios prezidentės D.Grybauskaitės niekinama „Air Lituanica“ anksčiau ar vėliau išnyks iš aviacijos žemėlapio, buvo galima nuspėti buvusiam sostinės merui A.Zuokui prapylus pirmuosius tiesioginius rinkimus. Mat iš jo Vilniaus vairą perėmęs R.Šimašius ne sykį siuntė signalų, kad A.Zuoko kūdikiu vadinama oro bendrovė daugiau nebus skolose skendinčios savivaldybės išlaikytinė.
Šitaip ir nutiko. Laiku nepadidinus įstatinio kapitalo, praėjusią savaitę bendrovė paskelbė nutraukianti skrydžius.
„Air Lituanica“ pasitraukimas iš rinkos – tikrai civilizuotas ir garbingas. Susitarta su Latvijos oro linijomis „AirBaltic“, kad jos perims keleivius iki birželio 5-osios.
Maža to, įmonė žada, kad bilietus įsigiję ir jais nebegalintys pasinaudoti žmonės tikrai atgaus pinigus.
Ar galėjo ši bendrovė veikti toliau ir, kaip tikėjosi jos įkūrėjai, ilgainiui tapti nacionaliniu oro vežėju? Galbūt. Bent jau verslo planas buvo gana ambicingas. Tiesa, nepigus: kad ateityje veikla būtų pelninga, kasmet įmonei reikėjo skirti po 10 mln. eurų.
Kita vertus, jei pastaruoju metu iš tiesų vyko derybos su galimais investuotojais, kaip tvirtina „Air Lituanica“ vadovai, tokiu metu sprendimas nutraukti veiklą buvo tikrai vienas blogiausių.
Atsistojusią ant kojų oro bendrovę galėjo išgelbėti ir Vyriausybė. Žinoma, įsigyti jos akcijų ar paremti finansinėmis injekcijomis ji neturėjo teisės, nes kaipmat būtų užsitraukusi Briuselio rūstybę.
Bet tikrai buvo įmanoma pagelbėti mažinant oro uostų mokesčius (jų „Air Lituanica“ klodavo gerokai daugiau nei dauguma į Lietuvą skraidančių užsienio kompanijų). Valstybės lygiu jau seniai galėjo būti remiama įmonės skrydžių geografija, skiriant lėšų rinkodarai. To niekas nebūtų draudęs.
Juolab kad skylių atsivėrė nemenkų. Neliko skrydžių į itin svarbų Paryžiaus Charles’io de Gaulle’io oro uostą. Sunkiau ir brangiau pasiekiamas Amsterdamas. Neliko tiesioginių skrydžių į Prahą ir Hamburgą. Niekas nebeskraidina į Stokholmo Bromos oro uostą. O maršrutą į Danijos žemyninėje dalyje esantį Bilundą perėmė „Wizz Air“.
Žinoma, nereikia būti naiviems ir tikėtis, kad šventa vieta nebus tuščia. Bus, jei Lietuvai kokia nors labai svarbi kryptis užsienio oro kompanijoms pasirodys esanti per mažai pelninga. Jos šiuo maršrutu skraidins tik su galybe sąlygų: išsiderėjusios palankius mokesčius ir krūvą pinigų vadinamajai skrydžių rinkodarai. Kitaip tariant, reklamai. O tam nori nenori teks skirti lėšų.
Tiek Susisiekimo ministerija, tiek sostinės savivaldybė prisiminė seną idėją – Maršrutų rėmimo fondą. Jį buvo ketinama kurti prieš porą metų.
Planai buvo nuostabūs: tiesioginiai skrydžiai į Dubajų ir Madridą, galimybė su patogiais persėdimais pasiekti Pietų Ameriką ar Pietų Korėją.
Buvo apskaičiuota, kad kasmet tam reikėtų apie 3 mln. eurų, kuriuos turėtų sumesti valstybė ir privatus verslas. Tik pastarasis neskubėjo, nes nebuvo aiški tokio fondo nauda.
Tačiau dabar jo vėl prireikė. Sostinės savivaldybė paskelbė pasirengusi fondui kasmet paaukoti po milijoną eurų, kad tik iš Vilniaus oro uosto būtų skraidoma į kuo daugiau miestų. Galbūt prisidėtų ir valstybė.
Trukdo tik keletas „smulkmenų“: tokiam fondui steigti reikia Europos Komisijos pritarimo, o kaip teisiškai jį įkurti, išvis nelabai kas nutuokia.
Vis dėlto net pinigai ne viską lemia. Antai septynios Vakarų Lietuvos savivaldybės kasmet numato skirti beveik 116 tūkst. eurų naujam maršrutui iš Palangos oro uosto populiarinti. Buvo žadama, kad skrydžiai iš kurorto į Londoną prasidės jau šią vasarą.
Tačiau jau trečius metus iš eilės savivaldybėms tenka išsidalyti numatytus pinigus, nes norinčių skraidyti kaip nėra, taip nėra. Galima kaltinti užsienio oro linijas.
Bet ar tikrai viską nuveikė ir valstybės valdoma bendrovė „Lietuvos oro uostai“? Mat Klaipėdos regione gyvena 15 proc. šalies gyventojų, o Palangos oro uostui atitenka vos 4 proc. visų keleivių.
Proporcijos, švelniai tariant, keistokos. „Lietuvos oro uostų“ vadovas G.Almantas teigė, kad regiono savivaldybių skiriamos sumos neužtenka, o Susisiekimo ministerijos pažadėtų 1,2 mln. eurų naujiems skrydžiams skatinti vis dar nėra. Tai kaip tuomet surinkti dar didesnę sumą Maršrutų rėmimo fondui?
Kaune padėtis daug geresnė, ką ir kalbėti apie sostinę. Ne veltui susisiekimo ministras R.Sinkevičius nuolat giriasi, kad iš Vilniaus skraidoma šešiomis dešimtimis krypčių, o to dar nėra buvę nuo nepriklausomybės atkūrimo.
Netgi tarptautinė organizacija „Routes Online“ pernai pripažino Vilniaus oro uostą sparčiausiai augančiu Rytų Europoje per pastaruosius 5 metus.
Kita vertus, tikriausiai nėra Europoje kitos šalies, kurios pagrindiniame oro uoste karaliautų pigių skrydžių bendrovės. Keleiviams tai nėra blogai, tačiau prestižo pačiai valstybei tikrai neprideda.
Kaip ir faktas, kad Lietuva dar sykį liko vienintele Baltijos valstybe, neturinčia savo oro linijų.
