Nesunku nuspėti, kad tokios misijos įgyvendinimui naująjį miesto merą palaimino arba net dar daugiau – paskatino prezidentė D.Grybauskaitė, kurios alergija A.Zuokui taip pat nėra jokia paslaptis. Apie ne taip jau seniai įvykusio susitikimo Prezidentūroje tarp R.Šimašiaus ir D.Grybauskaitės detales nieko daugiau nežinome, tačiau iškalbingas yra jau pats kino kronikose užfiksuotas susitikimo faktas, leidžiantis pabandyti įsivaizduoti tai, kokie yra tikrieji antizuokinės kampanijos užmojai.
Apie A.Zuoko dvasios vijimą iš miesto visų pirma liudija aviacijos kompanijos ‚Air Lituanika“ ir taksi bendrovės ( dabartiniu metu dispečerinės) „Vilnius veža“ numarinimo proceso paspartinimas, perskubėjus, neleidus net dorai numirti, laidojant bendroves, su kurių atsiradimu A.Zuoko vardas vienaip ar kitaip yra susijęs.
Liūdnai juokaujant, būtų galima pasakyti, kad naujajai miesto valdžiai pasisekė bent tuo atžvilgiu, kad nereikia naikinti „Oranžinio dviračio“, tapusio A.Zuoko legendos ar pseudolegendos firminiu ženklu, projekto, nes dviračius išvogė patys miestiečiai dar anksčiau. Ar čia, mielas drauge, neįžvelgi savotiško pavyzdžio sprendžiant problemą – kaip būtų galima susidoroti ir su minėtomis, regis, Prezidentūros požiūriu politiškais susiteršusiomis bendrovėmis? Atiduokite išvogti ir greitai neliks net užuominos, kas čia kažkas buvo. Lėktuvai ir mašinos, buvusi infrastruktūra išgaruos dar greičiau nei dviračiai.
Prezidentė D.Grybauskaitė sako, kad aviacijos kompanijos „Air Lituanika“ įsteigimas buvo finansinė avantiūra, nes esą Lietuva pavėlavo su savo pretenzijomis turėti nacionalinį vežėją, kai konkurencija dėl keleivių oro transportu pasaulyje ir Europoje yra tokia arši, sunkiai įsileidžianti naujus žaidėjus.
Pavėlavome? O gal greičiau nesuspėjome arba dar liūdnesnis atvejis – nebuvo duota laiko, bėgūną diskvalifikavus pusiaukelėje? Naujas senovė graikų filosofijos aporijos „Achilas nepavys vėžlio“ paaiškinimas gali būti ir toks – tendencingi teisėjai neleido įsibėgėti.
Kitas klausimas, ar iš tiesų visa A. Zuoko veikla, tai, ką anas nuveikė miesto labui, gali būti paaiškinta, nuodugniai įvertinta per supaprastintą avantiūristo veiklos pavyzdį?
Tarkime, minėtoje oranžinių dviračių istorijoje mūsų herojaus veikla vis tik primena ne tiek Ostapo Benderio, kiek don Kichoto santykio su tikrove įsivaizdavimo pavyzdį. Sakote, kad rezultatas buvo vis tiek prastas, esą tokie idealistiniai užmanymai iš anksto yra pasmerkti nesėkmei dėl mūsų žmonių nesąmoningumo, neva tai, kas tinka normaliame pasaulyje, netinka mums?
Tačiau jeigu mūsuose bus forsuojamos tik tokios idėjos, kuriose yra atsižvelgiama populiacijos sudėtyje esančių debilų ir vagišių santykinį skaitlingumą, taip galiausiai bus suprantamas realybės jausmas, tai tautos sąmonė visados pasiliks vėluojančia sąmone.
Jeigu vis tik linkstate A.Zuoką laikyti labiau O.Benderio tipažo atmaina nei liūdnojo vaizdo riteriu, prisiminkite, kad buvęs meras ne tik kalbėjo apie tai, jog Vasiukuose įvyks pasaulio čempionatas arba net tarpgalaktinis turnyras, bet ir nemažai nuveikė, siekdamas sukurti transporto infrastruktūrą tiek miestiečių, tiek svečių iš kitos galaktikos naudai.
Kas dabar liko vilniečiams pagreičių pasaulyje, praradus nacionalinį vežėją, kokybiško aptarnavimo etaloną pateikusią taksi bendrovę, taip pat tuos oranžinius dviračius? Tik nubalnotos sraigės priemiesčio daržuose.
Galima sakyti, kad Kauną ir Vilnių be visa ko kito iš tiesų ilgą laiką vienijo taip pat ir dviračio idėja. Skirtumas tik tas, kad A.Zuokas šioje plotmėje buvo labiau teoretikas, o ankstesnis meras A.Kupčinskas – praktikas, savo gyvu pavyzdžiu, kartais net į darbą savivaldybėje vykdavęs dviračiu, populiarinęs šią transporto priemonę. Dviratis yra patogi transporto priemonė dar ir dėl to, kad minant pedalus kojomis, nereikia kvaršinti galvos.
Leiskite ta pačia proga papasakoti apie tai, kaip pagerėjo mano kelionė į darbą ir atvirkščiai Kaune, vykstant 56-uoju maršrutiniu taksi.
Seni kledarai autobusiukai buvo pakeisti naujais su įmantriu salonu, įdomiu dizainu. Jeigu anksčiau vežėjai zyliojo toli gražu nesilaikydami tvarkaraščių, tik apgraibomis orientuodamiesi laike, dabar stabdomas autobusiukas sustoja kaip gulbė toje vietoje, kur pagal tvarkaraštį ir turėjo būti minutės tikslumu. Elegantiška ir patogu.
Kai stambi bendrovė perėmė į savo rankas 51- 57 maršrutinių taksi verslą, neliko įprasto mikriukų versle laisvosios rinkos pradinės stadijos barbariškumo. Krinta į akis visai kita verslo etika, juolab estetika, nors ne vienas tikriausiai ir apraudos prarastos šeimyninės dvasios atmosferą, kai, tarkime, per ilgokesnį nei pusė valandos laiką besikratant susispaudus ankštoje skardinėje dėžutėje keleiviai kartais susigyvendavo tarpusavyje tarsi nelaimės bendrininkai.
Jau nebereikia klausytis kaip anksčiau išblyškusio vairuotojo diena iš dienos kurpiamų pasakojimų apie sovietmečio rojų ir mūsų laikmečio baisumus arba kito nusmurgėlio geldos vairininko keleiviams primetamos rusiškos kalinių muzikos su keiksmažodžių pagardais. Dabar vairuotojo vieta nuo salono yra atskirta simboliškai apipavidalinta erdve, subtiliai primenančia apie skirtumą tarp paslaugos teikėjo ir kliento, o elegantiškas sterilumas gerąja to žodžio reikšme čia nieko neįpareigoja tarpusavyje širdingai bendrauti. Į darbą atvykstu visai nepavargęs, – ir tai nėra smulkmena.
Kaunas taip pat turi savo aviaciją. Tai yra „Kauno grūdai“ savininko privatus lėktuvas.
Kartą mačiau TV reportaže, kad Vilniaus miesto viešajame transporte koncertavo simfoninis orkestras. Tai neabejotinai gražus, didinantis meno prieinamumą žmogui, bet, kaip atrodo, nerentabilus užmanymas. Savo ruožtu Kauno viešajame transporte siūlyčiau kartas nuo karto surengti striptizo seansus aplink tuos autobusų ir troleibusų salono stulpus, į kuriuos paprastai įsikibę laikosi piliečiai, dardantys miesto gatvėse, dažniausiai pensininkai, studentai, kareiviai, neretai ir jūsų nuolankusis tarnas. Šis nepatentuotas pasiūlymas yra mano įnašas į miesto klestėjimą ir gerovę.
