Kiek yra kandidatų – keli ar vienas? Kas jie tokie? Kodėl apie juos sužinome, kai tik jie paskelbia nebesieksiantys posto, pavyzdžiui, kaip A.Paulauskas ar E.Vaitekūnas? Tai tiktai kelios šios intrigos, primenančios ne ministro skyrimą, o slaptą specialiųjų tarnybų operaciją, mįslės.
Labiausiai tikėtina priežastis, kurią užkulisiuose patvirtina ir pati Prezidentūra: šalies vadovė D.Grybauskaitė iki galo stengėsi išsunkti „darbiečių“ kadrinį aruodą, naudodamasi jau gerai išmėgintu ginklu, kurį panaudojo ir prieš ankstesnį partijos kandidatą V.Gedvilą, – slapta teisėsaugos informacija.
Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad kandidatė, kuri galiausiai tapo ministre – „darbiečių“ Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė A.Pitrėnienė – buvo ta, prie kurios nebuvo galima prikibti.
Tačiau tai bene vienintelis politikės privalumas. Kompetencijos, autoriteto, politinio svorio ar žmogiškųjų savybių požiūriu ši figūra vargu ar tinka ministro, ypač švietimo ir mokslo, postui.
Seime jau trečią kadenciją esanti Skuodo veikėja taip ir neišaugo iš provincijos politinės vidutiniokės marškinių.
Jos veikla komitete pasižymėjo tik nuolatiniais konfliktais su švietimo bendruomenės atstovais, A.Pitrėnienei siekiant pademonstruoti, kas viršininkas.
Kai kurie patyrę politikai, pavyzdžiui, Seimo vicepirmininkas socialdemokratas A.Sysas, net viešai neslėpė atitinkamo požiūrio į šią koalicijos partnerę, ironiškai pareikšdamas „matęs ir geresnių“ kandidatų į ministrus.
Ką jau kalbėti apie opoziciją ar švietimo ir mokslo bendruomenę? Ministrė iš bėdos. Regis, šis titulas „darbietei“ jau prilipo nebenukrapštomai.
Nors A.Pitrėnienės pavardė tarp galimų partijos kandidatų buvo minima nuo pat intrigos pradžios, net pats premjeras A.Butkevičius, neoficialiomis žiniomis, ją vertino ne tik prasčiausiai, bet ir apskritai atmesdavo galimybę, kad ji gali tapti ministre.
Gal Vyriausybės vadovo nuomonė pasikeitė, jei jis viešai pareiškė, kad A.Pitrėnienei užteks kompetencijos dirbti ministre? Beveik neabejotina, kad ne. Taip prabilti premjerą privertė politinė aklavietė ir ją sukūrusi D.Grybauskaitė.
Bet ir pati prezidentė šią politikę pasirinko ne dėl nepriekaištingos reputacijos ar juo labiau kompetencijos. „Lietuvos ryto“ žiniomis, šalies vadovės nuomonė apie A.Pitrėnienę panaši į daugumos – labiau neigiama nei teigiama.
Tačiau esą ir prezidentė neturėjo kitos išeities, nes geresnių, o kartu „švarių“ kandidatų neva nebuvo.
Padėtis išties tragikomiška ir absurdiška, nes peršasi vienintelė logiška išvada: D.Grybauskaitė, vaidindama aplinkybių auką, A.Pitrėnienę ministre skyrė kaip tik todėl, kad tai silpna ir nekompetentinga figūra.
Dabar atsakomybę už A.Pitrėnienės veiklą bus galima suversti ne tik „darbiečiams“, bet ir visai Vyriausybei, ir A.Butkevičiui asmeniškai.
Tai prezidentė jau pažadėjo viešai, pareikšdama, kad už ministrę atsakingas ją pasiūlęs premjeras. Gal jau iš anksto rengiamasi kaip nors pažeminti socialdemokratų lyderį?
Juk A.Butkevičius visuomenės nuomonės apklausose nuolat kvėpuoja D.Grybauskaitei į nugarą, o praėjusioje „Lietuvos ryto“ skelbtoje „Vilmorus“ apklausoje premjeras buvo įvertintas palankiau. O reitingų karalienei tai tikrai neturėjo patikti.
Gana neatsakingo, o gal netgi destruktyvaus elgesio pavyzdys šią savaitę buvo ir staigi aukščiausių valstybės pareigūnų reakcija į Europos Komisijos prašymą padidinti Lietuvos priimamų pabėgėlių kvotą nuo 200 iki daugiau kaip 700.
Tiek premjeras, tiek vidaus reikalų ministras, tiek, pagaliau, prezidentė atmetė šį prašymą pačia griežčiausia forma: paskelbė, kad yra iš principo prieš bet kokias kvotas, o tik už „savanoriškumą“, be to, Lietuva tik įtempusi paskutines jėgas galėtų priimti kelias dešimtis pabėgėlių iš Pietų.
Apie dalies visuomenės ir žemesnio rango politikų pareiškimus dėl „beraščių juodaodžių“ ar veltėdžių ordų, besilaužiančių į gintarinio mūsų krašto ir visos Europos duris, apskritai reikėtų nuleidus galvą patylėti.
Žinoma, aukščiausių politikų pareiškimuose irgi yra tiesos.Europa pagrindines jėgas iš tiesų turėtų mesti kovai su pabėgėlių srauto priežastimis – karais, skurdu, žmonių kontrabandininkais.
Gal Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms tikrai reikėtų leisti pirmiausia čia glausti pabėgėlius iš kaimyninių Rytų – Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos.
Tačiau taip tiesmukai, net nepasistengus įvynioti į diplomatinį popierėlį, atmesti Briuselio prašymą solidariai dalytis našta, kuri dabar tenka Pietų Europai, – šiurkšti klaida.
Kaip dabar mes atrodome tarptautinės bendruomenės akyse? Viena vertus, nuolat priekaištaujame Vakarų ir Pietų Europos valstybėms, kad jos nesolidarios su Rytų šalimis, reikalaujame susitelkimo ir vienybės palaikant Ukrainą, skambiname pavojaus varpais dėl įsiveržusio į Lietuvą afrikinio kiaulių maro ir meldžiame Europos Komisijos pagalbos.
Tačiau tuomet, kai ta pati Europa prašo mūsų bent šiek tiek palengvinti dusinančią nuo karo ir bado bėgančių žmonių naštą, jai atrėžiame demonstratyviai užtrenkdami duris.
Be abejo, tokiais pareiškimais mūsų politikai vidaus rinkoje greičiausiai net pelnys papildomų reitingo taškų. Bet valstybės įvaizdis tarptautinėje arenoje tikrai nepagerės.
Apžvalgininkas
