Gal prieš dešimt metų kažkokią ypatingą Kauno savastį ir buvo galima įžvelgti, bet dabar jos nebėra. Ne, žinoma, yra ir Soboras toks, kokio nėra nei Vilniuje, nei Joniškyje, ir Ąžuolynas, kuriam nėra lygių tarp „laukinių“ Europos parkų. Ir
Zoologijos sodas tebėra, nors ir praradęs tarptautinį sertifikatą. Kauno pilis net pagražėjo po atnaujinimo, nors ir sunervino „tikroviškos“ senovės šalininkus.
Su fasadiniais savasties ženklais viskas gerai. Tačiau kaunietiška, kaip ir bet kuri tautinė ar bendruomeninė, tapatybė nusakoma ne valdiškais, formaliais apibrėžimais, o paprastai, žiūrint minios žmogaus akimis. Pavyzdžiui, rusai savo tapatybę nusako taip: tikras rusas yra toks, kuris keikiasi totoriškai, moka nors vieną Puškino eilėraštį ir gali išgerti puslitrį degtinės nesusiraukęs.
Tapatybės formulė istoriškai kinta. Tarkime, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais lietuviu buvo vadinamas ne tas, kuris kalba lietuviškai, o tas, kuris myli laisvę ir gerbia Lietuvos Statutą. Dabarties laikų tikrasis lietuvis yra toks Lietuvos pilietis, kuris džiaugiasi degančiu kaimyno namu ir skina braškes Anglijoje.
Ilgą laiką tikru kauniečiu buvo vadinamas toks lietuvis, kuris vairuoja parūdijusį BMW, vaikšto treninguotas po Laisvės alėją ir eina iš proto dėl krepšinio.
Apsirengę treningais Kaune seniai niekas nevaikšto, tokių prašmatnių elitinės mados pavyzdžių galima pamatyti nebent Vilniaus Naujininkų mikrorajone.
Ir apskritai jau senokai kauniečiai su malonumu vaikščiojo Laisvės alėja, nes ten galėjai eiti tik užvertęs nosį į dangų, sudilęs šaligatvis ir aptrupėję pastatų fasadai plėšė širdį. Šiuo metu Laisvės alėjos atkarpa rekonstruojama už ES pinigus, tad po kelerių metų bus galima vėl grįžti į Kauno savastį žymėjusią vietą ir tada iš naujo spręsti, žymi Laisvės alėja tą savastį ar jau nebe.
Galbūt per tuos metus Savanorių prospektas taps lietuviškuoju Sičiu, ir kaunietiško savitumo ten ieškosime. Jeigu apskritai bus prasmė tai daryti.
Taip pat būtų klaida tvirtinti, kad krepšinis yra tik Kauno religija — dėl šio sporto šakos pasimaišęs visos Lietuvos protas nuo Mosėdžio iki Dieveniškių.
Iki šiol dar bandoma apibrėžti „kaunietiškumą“ neigiama prasme, prisiminus sovietmečiu populiarų posakį — esą aptvėrus Kauną spygliuota viela visi žinotų, už ką sėdi. Kažkodėl Kaunas atkakliai painiojamas su Pagėgiais ir kitomis kontrabandos oazėmis. Jauni kauniečiai net nebežino, kas toks yra Henytė, o sąvoka „daktaras“ siejasi daugiausia su mokslų daktarais.
Stereotipai — gaji liga. Jau prarado aktualumą trolinimas gatvių tema, bet dažnas pižonas iš sostinės, pametęs ratą kur nors Prienuose, žviegia apie duobėtas Kauno gatves. Jų dar yra, ypač šalutinėse gatvėse, bet vargu ar ilgam.
Kaune atsiradę blogi dalykai kažkodėl prisimenami ilgam, o geri — greitai išgraibstomi ir užmirštama, kam reikia dėkoti. Tarptautinio atgarsio sulaukęs „Kaunas Jazz“ festivalį Jonas Jučas pagimdė ir išaugino Kaune, bet dabar pasiklausyti gero džiazo galima nebūtinai čia, festivalis išskleidė sparnus po Lietuvą.
Ir adrenalino deglą Kaune užkūrė Julius Urbaitis, pradėjęs „Bike Show Millenium“ šėlsmą. Dabar gi patrakusių asfalto velnių prisiveisė po visą šalį, dažname provincijos miestelyje baikerių vienam gyventojui tenka gal net daugiau, nei antrajame pagal dydį Lietuvos mieste.
Žinoma, tikrąjį, kiltinį džiazo festivalį ir tikrą baikerių adrenalino orgiją galima pamatyti tik Kaune, kaip ir tikras viskis ragaujamas tik Škotijoje. Bet šie miestą išgarsinę renginiai jau nebėra grynai kaunietiškos tapatybės ženklai. Persakę legendinį Salomėjos Nėries eilėraštį apie sovietinę Lietuvos okupaciją („Lietuvos senos nebėr/Lietuva dabar eLTėeSeR“), galime ir tap pasakyti: Kauno senojo nebėr/Kaunas dabar toks, kokia visa eLeR.
Gerai pagalvojus, tai ir Ačiū Dievui. Ne veltui miesto prekės ženklu pasirinktas šūkis: „Kaunas dalinasi“. Apie trečdalį visų kadencijų Seimo narių po nepriklausomybės atkūrimo, panašiai ir vyriausybių — iš Kauno, gausiu skaičiumi klientų aprūpintos Lukiškės.
Ir ne kas kitas, o kauniečiai išmokė visą Lietuvą neblogai gyventi iš atlyginimo, kai išlaidos dvigubai už jį didesnės. Tai Nemuno ir Neries santakoje pradėta skalauti nešvarius banknotus, tiesa, jau šiurpas ėmė, kai jie buvo pradėti mazgoti mieste prie Vilnios.“ Ir pirmasis Lietuvos parduotuvėse pasirodęs prancūziškas konjakas „Napoleon“ pradėtas gaminti Vilijampolėje.
Kaunas sąskaitos neišrašys, apmokėti vekselio nepareikalaus.
Bet jau niekas nebeturi moralinės teisės sakyti, esą kauniečiai godūs ir jiems medžiaginės vertybės terūpi.
