Atsakymas – stipri demokratija, kurioje veikia stiprios teisinės, teisėsaugos, lygių teisių, socialinės saugos, švietimo, sveikatos priežiūros institucijos. Kurioje veikia visas tinklas psichologų priėmimų, vaikų raidos centrai.
Su šiomis idėjomis Lietuvoje, sprendžiant iš savižudybių, smurto, smurto prieš vaikus ir moteris kiekį, tikrai ne kaip. Ir tai yra „tikro vyro“, tai yra „mačizmo“, išvirkščia pusė: „Aš pats su savimi susitvarkysiu!“, „Aš pats ar pati padėsiu sau!“.
O kai nuosavas stuburas neatlaiko, geriausiu atveju kariamasi. Blogiausiu, – su savimi į grabą pasiimama nužudytus artimuosius ar svetimus.
Į pastaruosius šūkius turėtų atkreipti dėmesį liberalai. Mat šioje vietoje be iš kolektyvinio solidarumo idėjų kilusių sprendimų neapsieisime. Liberalų šūkis „Jeigu tau sunku, remkis į savo nuosavą stuburą“, netinka. Norime turėti psichiškai sveikesnę visuomenę, teks priiminėti solidarumu grįstus sprendimus.
Anot vaikų psichiatro, profesoriaus Dainiaus Puro, apskritai tiek nedaug reikia kad socialdemokratai (psichikos sveikatos – savižudybių prevencija, vaikų psichikos sveikata, internatinių įstaigų demontavimas) taptų proveržio iniciatoriais.
Vakaruose tai darė būtent kairieji jau prieš daug metų. Manau kad socialdemokratų klaida atiduoti šią misiją vėlesnei Vyriausybei.
Visuomenės psichinė būsena yra dar vienas išbandymas „socialdemokratinei“ vyriausybei. Dedu kabutes, nes tai koalicinė vyriausybė. Bet atsakomybės dėl nesprendžiamų socialinių, tame tarpe ir psichologinės saugos problemų, socialdemokratams atsisakyti negalima.
Būtina reformuoti ne tik Darbo kodeksą bei socialinės saugos normas, tai svarbūs, bet – ūkiniai klausimai. Socialdemokratai taip pat turi atsižvelgti ir į psichologinę tautos būseną bei būklę. Be jokios abejonės būtina mažinti suicidines tendencijas ir suicidinės kultūros mentalitetą.
Sprendžiant iš vyriausybės bei Seimo požiūrio į psichologų bei psichiatrų gildiją, mūsų garsieji psichologai bei psichiatrai traktuojami lyg kokie ne šio pasaulio donkichotai.
Suomijos vyriausybės, pavyzdžiui, pagaliau suvokusios psichologinių problemų mąstą visuomenėje, visokeriopai parėmė psichologus. Rezultate, anksčiau pirmavusi savižudybių skaičiumi pasaulyje, Suomija net apie 40 procentų sumažino savižudybių kiekį. Kodėl ši tema stumiama iš Sveikatos apsaugos ministerijos akiračio, nesuprantama.
Lietuvos visuomenės laukia ir dar vienas psichologinis išbandymas, testas: Europos komisijos kvietimas Lietuvai priimti 710 pabėgėlių iš Afrikos ir musulmonų šalių.
Čia jau matome, kaip esame psichologiškai pasiruošę. Sprendžiant iš kai kurių politikų bei intelektualų pasisakymų, reakcija yra tragiška. Tuojau į paviršių iškilo šovinistinės, rasistinės putros. Todėl logiškai grįžtu prie mačizmo fašistinio-bolševikinio pagrindo, kurio įkaitais, regis, vis dar esti gera dalis visuomenės.
Fašizmo bei bolševizmo psichologija yra mačizmo fundamentas. Ne šiaip sau V. Putino režimas eskaluoja homofobiją, nes ji tampa bendru vardikliu ypač vyrams, kankinamiems nevisavertiškumo komplekso. Ir net aukščiausios pereigos valstybėje ar bet kurioje kitoje gyvenimo srityje niekaip nesuteikia tikro vidinio pasitenkinimo savo galiomis ar pozicija visuomenėje be pastovaus savo galios patvirtinimo, be žeminimo žemiau stovinčio, ypač galios rodymo prieš moteris. Ryškiausias pavyzdys – J. Stalinas ir A. Hitleris.
Abu buvo užvaldęs baimė moterims. Abiejų žmonos buvo nušautos ar nusižudžiusios. Tai kaip tik tas mačizmas, kuriuo dalijamasi su milijonais vyrų, tampa viena iš autoritarizmo kertiniu atramų. Mačizmo pagrindu kuriamas vyriškos draugystės mitas, neretai homoerotinis toks.
Neatsitiktinai fašistinis – bolševistinis menas skulptūroje tiesiogiai siejasi su romėniškuoju vyro vaizdavimo stiliumi, su tuo vyriškuoju standartu: karingas, keturkampis smakras, aštri nosis, raumenis.
Pasižiūrėkite atidžiau į Žaliojo tilto skulptūras ir dar nesusipratusiam gal paaiškės tų skulptūrų didingame stiliuje užslėpta fašistinė-bolševistinė potekstė: „Übermensch“, „Sverchčelovek“ – antžmogis. Vien todėl jas reikia pašalinti, nes visai šalia atsirado ir gyvas „antžmogis“ bei jo kultas.
Prielaidos antžmogio iškilimui, – karas, badas, maras, neapykanta ir baimė kitokiam. O jeigu tokių nėra, juos būtina sukurti, paverčiant priešais visus kitaip manančius, arba potencialiai kitaip manysiančius. Moteris tampa visu tuo viename. Toks yra klasikinis receptas.
V.Putino režimui Rusijoje tą receptą neblogai sekasi įgyvendinti. Taip pat, sergančio antžmogio manija požiūris į savo praeitį visuomet nevienareikšmis. Todėl neretai manipuliuojama, ištrinama praeitis, neatitinkanti antžmogio įvaizdžio.
Taip elgėsi A. Hitleris, J. Stalinas. Taip elgiasi V. Putinas. Ir taip elgiasi, deja, Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Šia prasme tokios asmenybės dalijasi vienodu požiūriu į savo veiksmų neklaidingumą: nei vienas jų niekada neklydo ir neklysta. A. Hitlerio, J. Stalino atveju ta neklaidingumo manija kainavo milijonais žuvusių ir nužudytų. V. Putino atveju per jo 15 metų valdymą iki šios dienos jau žuvo dešimtys tūkstančių žmonių – priešų.
Ir tokie žmonės valdžioje visuomet suranda rėmėjų, pasiruošusių atsiduoti siela ir kūnų antžmogiui žemėje, nes Dievas danguje neturi nei veido, nei kūno. Gi atsidavęs antžmogiui, gali nors šiek tiek pasišildyti antžmogio spinduliuose, nušviečiančiose bent šiek tiek tą skurdų savo gyvenimėlį, nors šiek tiek leidžiantį pakilti net ir savo akyse.
Nevisavertiškumo komplekso pakaitalas – menama galia jo rėmėjui nacionalistiniame-patriotiniame kontekste, taip pat yra stipri prielaida antžmogio sėkmei. Beje, visi iki vieno diktatoriai ar autokratiškai nusiteikusios asmenybės kankinamos nevisavertiškumo komplekso, už kurį anksčiau ar vėliau sumoka priešai: artimiausioje aplinkoje, viduje šalies ir, galiausiai, visame pasaulyje, jeigu jų niekas nesustabdo.
Paprastai, paranojikams, psichopatas, sadistams suteikiama prievartinė priežiūra. Todėl, žinant tokią neseną istorijos istoriją, nesuprantama, kodėl JAV, Vokietija ir Prancūzija taip merkantiliškai, silpnavališkai elgiasi su agresyviu V. Putinu ir jo režimu.
Tad galima paklausti dar kartą: ko čia dėtas fašizmas ir bolševizmas? Lietuvoje simpatijos toms dviem ideologijom paprastai priskiriamos paraštiniams politikieriams, gatvei arba tiems, ką ukrainiečiai vadina „vatnikai“. Įdėmiai, tačiau, stebiu kai kurių Lietuvos dešiniųjų konservatyvių intelektualų agresyvėjimą Europos Sąjungos atžvilgiu.
Kirsta iš peties: „Europa silpna, iškrypusi, o humanizmas, tolerancija, pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms yra jos Achilo kulnas, jos pradžia ir užprogramuota pabaiga“. Taip kalbėjo Stalinas ir Co, Hitleris ir Co, kalba ir V. Putinas ir Co., o dabar ir kai kurie dešinieji intelektualai Lietuvoje. Tipiška šios mačistinės dvasios išraiška yra dvi menininkes, savo menu teigiančias antikarinę nuomonę, paskelbti tėvynės išdavikėmis.
Kaip atsitiko, kad kai kurie buvę nuosaikūs dešinieji Lietuvoje tapo tų ideologijų netiesioginiais ruporais? Manyčiau, ne iš pasipūtimo, ne iš mužikiško poreikio tyčiotis iš jų supratimu kitaip manančių. Nutiko tas, kad keletas garsiausių tapo savo bejėgiškumo aukomis. Tie tūkstančiai juos garbinančiųjų žiniasklaidoje, politikoje, FB, kaip parodė TS-LKD griūtis, pasirodė nesiekia net devynių procentų.
Taip, tokia apgailėtina psichologinė būsena tikrai reikalauja momentinės psichologų pagalbos. Na, kad padėtų atsikratyti žavios, gundančios mačo patologijos. Tik kreiptis į „šrinkus“ pas mus vis dar ne madoje. Juk „džentelmeniški vyrai taip nesielgia“. Teks palaukti.
