V. Tomaševskio ir LLRA monopolį Vilniaus ir Šalčininkų rajone bei Vilniaus mieste yra labai svarbu išklibinti ne tik dėl rinkimų. Šios partijos lyderių politinė filosofija bando įteigti Lietuvos lenkams ir rusams, kad Lietuva yra tarsi ne jų valstybė, kad ši valstybė tik skriaudžia juos ir nieko nedaro jų labui. Tam išnaudojamos ir klaidos, daromos ne tik politikų, bet ir kitų viešosios erdvės dalyvių, kai kiekvienas kitos tautybės žmogus, jeigu tik nepalaiko aukščiausios politikos žingsnių, yra vadinamas vatniku, koloradu.
Šiame savo straipsnyje beveik prieš metus rašiau, kaip svarbu suvokti, jog nėra blogų ir gerų tautų, o tik bloga politika. Bet, deja, neigiamų nuotaikų Lietuvos lenkų ir rusų atžvilgiu Lietuvoje nemažėja.
Vis didesnė siena kyla ne tik ties kelių mūsų valstybės rajonų: Šalčininkų ir Vilniaus administracine riba, bet eina ir per kitų žmonių širdis. Rusai, lenkai tampa lyg kažkokie kitokie, mažesni Lietuvos patriotai kai kurių lietuvių akyse, o šiems bandoma įteigti LLRA pastangomis, kad Lietuva jiems priešiška šalis.
Lietuva visada buvo stipri suvokimu, jog nėra jokių tautinių problemų mūsų šalyje. Tai suvokė ir Kremliaus propagandistai, ir tie lenkų politikai, kurie žvelgė į Lietuvą per tarpukario istorijos prizmę.
Dabar ir rusai, ir lenkai Lietuvoje tarsi stumiami yra į kitos valstybės rankas, o tam labai pasitarnauja ir LLRA politika, suinteresuota tautų kiršinimu, siekiant gauti lenkų ir rusų balsų bei Lietuvos politikų, visuomeninių organizacijų nesugebėjimas niekaip prisibelsti į Lietuvos lenkų ir rusų protą bei širdis.
Kai kurios Lietuvos partijos, kitos organizacijos daro svarbų darbą, kad dviejuose mūsų valstybės regionuose: Šalčininkų ir Vilniaus nebūtų skriaudžiami lietuviai, kad LLRA politikai neuždarinėtų lietuviškų mokyklų ar vaikų darželių, kad nepersekiotų kartais ir tų aktyvistų, kurie gina lietuvių kalbą tuose rajonuose.
Tik nereikia perlenkti lazdos. Kritikuojant LLRA veikėjų politiką, negalima sakyti, kad blogi yra visi lenkai.
Per savivaldybių rinkimus kelių Lietuvos politinių partijų atstovai apsijungė šiuose rajonuose, kad nekonkuruodami tarpusavyje, galėtų Vilniaus ir Šalčininkų savivaldoje pabandyti pralaužti LLRA monopolį, atvesti daugiau žmonių, matančių šių rajonų ir jų gyventojų ateitį ne per izoliacijos nuo kito gyvenimo, vykstančio Lietuvoje, prizmę.
Šiuose sąrašuose buvo ir visuomeninių organizacijų atstovai. Nors rezultatai per šiuos rinkimus geresni, nei anksčiau, vis dėlto, tai negali iš esmės pakeisti padėtį.
Todėl labai svarbu partijoms ir visuomeninėms organizacijoms bandyti įtraukti kuo daugiau įvairių tautybių žmonių į savo veiklą bei gyvenimą. Ne vienas pasakys, kad jokių apribojimų nėra. Visi piliečiai, nesvarbu kokios tautybės, gali vienodai įsijungti į valstybės gyvenimą, įskaitant ir partijų, visuomeninių organizacijų veiklą.
Bet, matyt, reikia lankstesnių kelių, kad ši nuostata taptų realybe, t.y., kad daugiau lenkų, rusų, kitų tautybių žmonių įsijungtų į bendrą veiklą ir partijos nacionaliniu pagrindu, netektų prasmės, nes rusai ir lenkai žinotų, kad bus laukiami ir kitose organizacijose.
Būtent šiuo keliu žengė šią savaitę Lietuvos Liberalų Sąjūdis. Galbūt liberalų pavyzdys pasirodys patrauklus ir kitoms Lietuvoje veikiančioms organizacijoms.
Ši partija savo viduje įkūrė Tautinių bendrijų komitetą, kuriai ėmė vadovauti lenkė iš Šalčininkų rajono, šio rajono savivaldybės narė Julija Mackevič.
Kaip suprantu, tai turėtų būti ne tik tautinių bendrijų klausimų politiką rekomenduojanti šiai partijai institucija, bet ir skėtis, po kuria liberalias idėjas palaikantys įvairių tautybių Lietuvos piliečiai galės įsijungti į šios partijos veiklą. Panašiai socialdemokratines vertybes palaikantys galėtų ateiti į Lietuvos socialdemokratų partiją, o konservatorių – į šią partiją.
Liberalai žengė išbandytu keliu. Panašiai elgėsi Sąjūdis, kai siekė Nepriklausomybės ir susidūrė su kaltinimu, kad visa tai yra tik lietuvių tikslai.
Atseit, rusai, lenkai ir kitų tautų žmonės nori visiškai ko kito, palankiau žiūri į tai, ką daro Maskvos politikai, o ne tai, ką skelbia Sąjūdžio lyderiai. Kaip atsvara Sąjūdžio judėjimui, su Kremliaus pagalba Lietuvoje įkurta „Jedinstvo“ organizacija.
Ji ėmėsi veiksmų labai panašių į tai, ką daro šiandien V. Tomaševskis ir kai kurie LLRA bei prie jų prisišliejusio Rusų Aljanso lyderiai. Jie irgi aiškina, kad lietuviai skriaudžia rusus, lenkus ir kitų tautybių Lietuvos žmones. Ir štai tada Sąjūdis po savo skėčiu įkūrė Tautinių bendrijų tarybą, o su Sąjūdžiui į visuomeninį gyvenimą, vėliau ir į politiką atėjo ir kitų tautybių žmonės.
Tokios tautiškumo politikos ir bendrai požiūrio tiek politiniame, tiek visuomeniname gyvenime šiandien Lietuvoje labai trūksta.
Politikos, kuri siektų ne tik saugoti lietuvių kalbą bei kultūrą, bet ir pripažintų kitų tautybių žmones, gyvenančius Lietuvoje labai svarbia sudėtine mūsų valstybės gyvenimo dalimi. Kaip bendraminčius ir partnerius, jeigu jiems yra svarbi Lietuvos valstybė, o ne kaip atstumtuosius, kurių atžvilgiu bus daromi sprendimai. Šios tautiškumo politikos esmė yra ne konfliktas, o dialogas. Jos šūkis Sąjūdžio metu buvo: „Už mūsų ir Jūsų laisvę“. Jis gali būti aktualus ir šiandien.
Iš tikrųjų, ar svarbi yra žmogaus, gyvenančio Lietuvoje tautybė, jeigu jis vienodai susiduria su teisingais ir neteisingais valdžios, teismų ar prokurorų sprendimais, jeigu tas žmogus mato vienos kurios nors partijos monopolį savo rajone ir yra padarytas beteisiu jos valios vykdytoju.
Ne tik lietuviams, bet ir įvairių Lietuvoje gyvenančių tautybių žmonėms vienodai rūpi Lietuvos valstybės ateitis, jos ekonominė gerovė, švietimas. Galimybė, kad tavo vaikas gaus gerą išsilavinimą, kaip kelialapį į gyvenimą.
LLRA stato savo politiką ties pasipriešinimu, kad būtų suvienodintos visų Lietuvos piliečių teisės gauti vienodą išsilavinimą Lietuvos mokyklose. Organizuoja mitingus, piketus. Netgi surengę konferenciją Seimo rūmuose jie pavertė tai vienos partijos renginiu, o ne diskusija, kurioje būtų ieškoma problemos sprendimo kelių.
Jeigu tai būtų ne tik LLRA diskusija, į ją be mūsų valstybės pareigūnų galėjo būti pakviesti ir, pavyzdžiui, lietuviai iš Punsko, kurie ne į rinkimus nukreiptomis kalbomis, o iš savo gyvenimo patirties paaiškintų, kaip Lenkijoje yra sprendžiamas lietuvių švietimas.
Šią savaitę Liberalų Sąjūdžio lyderiai pareiškė, kad mokyklų reformai, suvienodinant galimybes visų tautybių Lietuvos jaunuoliams gauti švietimo Lietuvos mokyklose priešinasi ne tautinių bendrijų nariai, o LLRA, diktuojantys savo sąlygas lenkų tautinei mažumai.
Aš dar pridurčiau ir rusų tautinei mažumai taip pat. Jau minėta Tautinių bendrijų komiteto pirmininkė J. Mackevič pabrėžė, kad rusai, lenkai Lietuvoje nuo pat vaikų darželio turi sąlygas būti auklėjami gimtąja kalba, bet svarbu sukurti sąlygas, kad jie gautų kokybišką švietimą ir lietuvių kalba, mokėtų valstybinę kalbą.
Politinių partijų, sukurtų nacionaliniu pagrindu, veikėjams reikėtų suprasti, kad Lietuvos rusams, lenkams ir kitų tautybių žmonėms bus tik geriau Lietuvoje, jeigu jie puikiai mokės lietuvių kalbą. Bandymas nužeminti valstybinę kalbą gero neduos.
Lenkų, rusų kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių kultūrinė autonomija, kaip teisė į švietimą, įgyvendinta Lietuvoje daug stipriau, nei daugelyje kitų šalių. Bet problema yra V. Tomaševskio idėjomis besivadovaujančių organizacijų vis dar egzistuojantis monopolis Lietuvos lenkams bei rusams.
Todėl ne tik Lietuvos partijų, visuomeninių organizacijų lyderiams, bet ir eiliniams organizacijų nariams, joms nepriklausantiems piliečiams reikėtų labai gerai pagalvoti, kaip visa tai įveikti. Nepriklausomai nuo tautybės. Jeigu visi vienodai laikome save Lietuvos dalimi.
Būtų gerai, kad lenkai ir rusai, ne tik lietuviai, imtų kritiškai vertinti V. Tomaševskio ir panašių politikų veiklą.
