Tačiau jos pasakyti žodžiai paskatino užduoti daugiau klausimų. Pavyzdžiui, apie tai, ką ji patyrė vaikystėje.
Taip, jos tėvai buvo komunistai. Dažnai keliaudavo į Rusiją ir paskui visą gyvenimą prisimindavo, kad rusai – šilti žmonės. Vėliau ir pati aktorė patyrė, kad gyventi gera – keliaudavo į Maskvą pasižmonėti, spektaklių pasižiūrėti. Kai jaunos merginos pasiteiraudavo, kur viešbutis, maskviečiai tučtuojau patys pasiūlydavo nakvynę. Ar tuomet rūpėjo politika? Ne, rūpėjo menas ir meilė.
Tais laikais daug lietuvių gyvuliniais vagonais iškeliavo į Sibirą? Menininkė lyg ir supranta, kad ten juos laikė fašistais ir bendravimas buvo toks pats šaltas kaip amžinasis įšalas. Tačiau ji nenori suprasti, kodėl lietuviai iki šiol tremties nepamiršta. Juk praėjo tiek laiko, reikia atleisti, toliau gyventi, jau be tų skaudžių istorijos prisiminimų.
„Gal ir ten nebuvo viskas tik blogai“, – kažin, ar tokie jos žodžiai paguostų tremtinius ar jų artimuosius.
Užsinoriu papasakoti jai apie močiutę, kuri grįžusi iš tremties į Lietuvą, bėgdavo slėptis, kai į kiemą atvažiuodavo šiukšliavežė. Ji bijojo, kad vėl veš į Sibirą. Beje, tai buvo Vytauto V. Landsbergio močiutė. Per mūsų pokalbį V.V. Landsbergis akcentavo, jog toks skaudus ir asmeniškas istorijos patyrimas vaikystėje suformavo ir tolesnį jo požiūrį.
Tai ar kalta mūsų aktorė, kad ji nepatyrė vaikystėje tremties siaubo? Jos net negalima apkaltinti neturėjus stuburo, pasidavus sistemai. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, ji mėgino plaukti prieš srovę. Nors tėvai norėjo, komuniste netapo. Kai ją kvietė į partiją, išrėžė tiesiai šviesiai: jos partija – tai teatras.
Kai tauta ėmė busti, ji su kitais menininkais stovėjo prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Tačiau kai vienas iš kolegų pradėjo raginti žmones susiimti rankomis ir gyva grandine sulaikyti tankus, ji nuėjo šalin. Visai ne dėl to, kad išsigando, sako, išeiti iš besipriešinančiųjų rato kaip tik buvo drąsus žingsnis, ji rizikavo, kad kolegos pasmerks.
Moteris tvirtina tada suvokusi, kad dėl jokios sistemos neverta aukoti gyvybės. Dabar, po dvidešimt penkerių metų ši jos pozicija dar tvirtesnė: „Argi už tokią Lietuvą kovojom? Argi mūsų valdžiai rūpi paprastas kaimo žmogus?“
Ji nuoširdi. Daug meldžiasi. Vaikšto į bažnyčią, važinėja į rekolekcijas. Man gera su ja kalbėtis, visai nesinori prieštarauti, nes ji kalba nevaidmainiaudama. Todėl įdomu atrasti ryšį, suvokti, kodėl jos mąstymas taip skiriasi nuo maniškio. Galiausiai klausiu to, kas svarbiausia – ar dabar Lietuvą reikėtų ginti?
Išgirstu, kad juk nebus blogiau negu buvo. Bažnyčios neuždraus, nes Rusijoj tikėjimas dabar labai svarbus. Dėl Kristaus gyvybę ji paaukotų – bent norėtų paaukoti, jei nesusvyruotų kaip Šventasis Petras. O argi dėl politikos verta po tankais gultis? V. Putinas – tai puikybės įsikūnijimas, jo ji nekenčia. Bet priešintis? Dėl verktinių šauktinių nelaimės ir mano pašnekovei rieda ašaros.
O aš taip imu labiau suprasti žmones, kurie niekada savo nervų ląstelėmis nepatyrė, kad sovietinė sistema yra blogai. Jiems buvo pakankamai gerai. Dėl to jie negali suprasti ir to, kas būtų įvykę, jei niekas iš lietuvių sausio tryliktąją nebūtų norėjęs žūti po tankais. „Kas iš to, kad Loreta Asanavičiūtė galvą padėjo? Juk ji galėjo gyventi“.
Jie mato pasaulį per savo šeimos prizmę, todėl iš tiesų nesugeba suprasti, kad vieno žmogaus paaukota gyvybė gali išgelbėti keliasdešimt tūkstančių. Tų, kurie būtų ištremti. O gal net mirę iš bado. Nukankinti už tai, kad dalyvavo Sąjūdyje.
Ir didžiausia klaida būtų tokius žmones smerkti dėl jų nesupratimo. Daug geriau ieškoti bendrų taškų. Gal net tiesiai paklausti – o kokie yra tie bendri taškai? Aš po interviu paklausiau aktorės nuomonės – kokias jos mintis aš turėčiau viešinti? Ar galiu palikti tik tas, kuriomis tikiu?
Ji atsakė, kad rašydama turiu klausyti savo širdies. Pasakiau, kad man patiko su ja kalbėtis. Ji tarė, kad susitikimas tikrai buvo malonus. O ko daugiau reikia? Juk ne visi žmonės privalo būti išmintingi politikai.
