Osle dirbantis lenkų kanalo „Polonia“ žurnalistas Henrikas Malinovskis yra vienas itin besidominčių imigrantų situacija šioje šalyje ir jų likimu po to, kai šeimos patenka į „Barnevernet“ akiratį.
Daugybę metų Norvegijoje gyvenantis žurnalistas sako, kad atėjo laikas tam tikriems pokyčiams, mat iki šiol laikyta labai pažangi vaikų globos sistema pati turi trūkumų.
– Daug rašote apie imigrantų istorijas, susijusias su vaikų globos praradimu. Kokie atvejai jus ypač domina?
– Labai domiuosi atvejais, kai jau rastos išeitys iš situacijų ir priimti sprendimai. Pastarasis atvejis buvo susijęs su lenkų poros istorija, kai iš jų buvo paimti du vaikai. Tėvai buvo apkaltinti tuo, kad smurtavo prieš aštuonerių metų dukrą. Mergaitė dalyvaujant policijos pareigūnams buvo paimta iš mokyklos. Tėvai taip pat iškviesti į policijos nuovadą ir tuo pačiu metu buvo iš jų paimtas pusantrų metų sūnus.
Visų šių veiksmų priežastis buvo tai, kad mergaitė turėjo sumušimo žymę virš antakio, bet vėliau paaiškėjo, kad ši žymė atsirado tuomet, kai jaunesnis broliukas trenkė sesutei žaislu. Situacija iš pradžių buvo įvertinta kaip smurtas namų aplinkoje.
Paaiškėjus, kad tai nebuvo iš tiesų smurto atvejis, vaikai šeimai grąžinti po šešių mėnesių, bet glumina tai, kad tokie atvejai apskritai nutinka.
– Kaip įvykiai klostėsi po to, kai vaikai buvo grąžinti tėvams?
– Mergaitė į šeimą sugrįžo sunkiai psichologiškai traumuota tokių įvykių. Dar blogiau buvo globėjų šeimoje berniukui, mat norėdami, kad vaikas miegotų nesiblaškydamas, šie jį pririšdavo prie lovos diržu. Tokių atvejų, kai iš šeimos paimti vaikai vėliau sugrąžinami, yra ne vienas, o pats procesas padaro daug moralinės žalos ne tik vaikams, bet ir tėvams.
Šeima, apie kurią ką tik pasakojau, jautėsi Norvegijoje nesaugiai ir nusprendė išvykti atgal į Lenkiją. Jie jautėsi nuolat stebimi, o kartu ir patys prarado tikėjimą sistema.
– Domitės išskirtinai tik lenkų emigrantų istorijomis?
– Ne, tokios istorijos nutinka ne tik lenkų šeimose. Mano žiniomis, jų dažnai pasitaiko Norvegijoje gyvenančių švedų ir pačių norvegų šeimose. Su tokiu neteisingu procesu susiduria ne tik imigrantai, bet ir patys norvegai. Tokia situacija skatina burtis įvairius visuomeninius judėjimus ir imtis veiksmų.
– Kaip pati Norvegijos visuomenė reaguoja į tokių istorijų pasirodymą spaudoje?
– Neseniai šimtas labai įtakingų žmonių – profesorių, žurnalistų, teisininkų pasirašė peticiją, kurią įteikė Norvegijos vyriausybei. 95 proc. pasirašiusiųjų šią peticiją yra norvegai ir jie išreiškė savo susirūpinimą dėl „Barnevernet“ veiksmų.
Tai rodo, kad kalbame ne tik apie tariamai viskuo nepatenkintus imigrantus, kurie stengiasi rasti trūkumų puikiai funkcionuojančioje Norvegijos vaikų priežiūros sistemoje. Šiuo metu Norvegijos vyriausybė sulaukia daugybės signalų iš labai skirtingų visuomenės grupių ir organizacijų, kad „Barnevernet“ ne viskas yra gerai, net tokių atvejų kaip mano minėta istorija apie lenkų imigrantus yra ne vienas.
Taip pat Norvegijos spaudoje neseniai pasirodė publikacija pavadinimu „Teisininkai skambina pavojaus varpais“. Tai buvo straipsnis apie tai, kad per daug vaikų atimama iš šeimų, ir grupė teisininkų išreiškė susirūpinimą dėl esamos situacijos.
– Ar po tokių istorijų paviešinimo imamasi kokių nors veiksmų?
– Kai atsirado akivaizdžių įrodymų, kad „Barnevernet“ nedirba taip, kaip turėtų, veiksmų imamasi. Šiuo metu sukurta tam tikra tarptautinė komisija, ją sudaro 25 žmonės, kurie reguliariai susitinka ir dirba ieškodami būdų, kaip pagerinti vaiko priežiūros tarnybų darbą. Aš pats priklausau šiai komisijai ir atstovauju lenkų tautinei mažumai.
Pasiekėme susitarimą, kad kai kurie dalykai turi būti pakeisti, šiuo metu diskutuojama, kaip tai bus padaryta, teikiame įvairius pasiūlymus. Turi būti pakoreguoti šiuo metu galiojantys įstatymai ir tik po galima tikėtis realių pokyčių.
– Kokias pagrindines problemas įvardytumėte, kai kalbame „Barnevernet“ darbą?
– Tai kompleksas problemų. Didelė dalis „Barnevernet“ specialistų, dirbančių atskirose savivaldybėse, savo darbą atlieka tikrai puikiai ir apsaugo vaikus nuo smurto ir prievartos, bet esama atvejų, kai globojami vaikai patyrė prievartą.
2011-aisiais paviešinta informacija apie tai, kad net 52 vaikai su prievarta susidūrė gyvendami globėjų šeimose.
Užfiksuoti atvejai, kai vaikai atsidurdavo pas globėjus, kurie turėjo kriminalinę praeitį. Vadinasi, yra atvejų, kai globėjų šeimos nėra tinkamai kontroliuojamos ir atrenkamos. Nors šie žmonės buvo teisti, „Barnevernet“ nesugebėjo apie tai gauti informacijos ir vaikai vėl pateko į šeimas, kur buvo traumuojami ar net patyrė prievartą.
Iš tiesų keista, kaip į tokias šeimas vaikai iš viso pateko, bet vėliau buvo atskleista, kad globėjai galimai pažinojo vaikų priežiūros tarnybų darbuotojus, tad galima kalbėti ir apie tam tikrą korupcijos formą.
– Būta atvejų, kai lietuviai ryžtasi grobti savo vaikus iš globėjų šeimų ir bando gabenti juos į Lietuvą. Ar tokių atvejų būta lenkų imigrantų bendruomenėse?
– Taip, tokių atvejų tikrai būta. Galbūt žodis „grobia“ yra kiek per stiprus, juk kaip gali pagrobti savo paties vaiką, nors norvegų spaudoje tai vadinama pagrobimais. Taip pat būta panašių atvejų Ispanijoje ir Maroke, kai patys norvegai norėjo tokiu būdu atgauti savo vaikus. Įdomu tai, kad šie atvejai norvegų spaudoje buvo pristatyti kaip vaiko „atgavimas“, kurį organizavo žmonės, turintys tam tikrą karinį parengimą.
Vienas iš tokių atvejų buvo nufilmuotas vieno didžiausių Norvegijos televizijos kanalų, mat visa tai stebėjo visa televizijos filmavimo komanda. Tiesa, kai tai daro užsieniečiai, jie sulaukia kaltinimų pagrobimu ar kitu nusikalstamu, įstatymus pažeidžiančiu elgesiu.
Buvo atvejis, kai Norvegijoje gyvenantys lenkų tautybės tėvai kreipėsi į privatų detektyvą, kad šis pagrobtų jų dukrą. Šiuo metu mergaitė yra Lenkijoje ir šeima dažnai duoda interviu. Galima spėlioti, kad vaikas gal kenčia smurtą ar pan., bet matome laimingą šeimą, tad vargu ar tai labai geros vaidybos rezultatas.
– Netrukus Estija priims vaiko priežiūros įstatymą, kuris paremtas Norvegijos pavyzdžiu. Kokius vaikų gerovės Norvegijoje sistemos trūkumus įžvelgtumėte?
– Šiuo metu nėra užtikrinamos šeimų teisės. Tokių atvejų turime lenkų bendruomenėje. Tarkime, kad ir mano pokalbio pradžioje minėta šeima. Jie turėjo apie 2 tūkst. puslapių teksto, surašyto norvegų teisine kalba, bet nė vienas iš puslapių nebuvo išverstas į lenkų kalbą. Vieno puslapio vertimas kainuoja apie 900 Norvegijos kronų (apie 102 eurus. – Aut. past.). Nors įstatyme aiškiai parašyta, kad žmogus turi gauti visą medžiagą savo gimtąja kalba, ne visuomet taip nutinka.
Taip pat užfiksuota atvejų, kai vaikus pareigūnai apklausė norvegiškai, nepaisant to, kad imigrantų vaikai šios kalbos nemokėjo pakankamai gerai. Būtina pabrėžti, kad pirmas pokalbis su vaiku yra labai svarbus ir tai, ką vaikai papasakoja policijos pareigūnams ar vaiko teisių priežiūros specialistams, lemia tolesnę įvykių eigą. Labai sunku paskui sakyti, kad „ne tai norėjau pasakyti“ ar „buvau ne taip suprastas“.
Yra įvairių pažeidimų, kai kalbame ir apie kitus teisnius dalykus. Vienos konvencija sako, kad Norvegija privalo informuoti kitos šalies vyriausybę, kai sulaikomas užsienietis ar pan. Tai reiškia, kad Lenkijos ambasada turi būti informuota apie kiekvieną atvejį, kai paimamas vaikas iš šeimos, bet Lenkijos ambasadorius gali patvirtinti, kad taip nevyksta. Mes žinome tik apie 50 paimtų vaikų atvejų. Tai tik tie atvejai, kai patys tėvai kreipėsi pagalbos į ambasadą.
