Kadaise Vingio parko prieigose buvo atrakcionų aikštelė. Girgždėdamos linguodavo nykios sovietinės sūpuoklės nusilupusiais dažais, sukosi Velnio ratas – toks aukštai iškeliantis daiktas, kuris vadinamas apžvalgos ratu. Dabar ten pirmojo pasaulinio karo karių kapinės. Įvairiataučių žuvusiųjų palaikai sugrąžinti į vietą, kur dar anksčiau, iki atrakcionų ir buvo laidojimo vieta.
Vilniuje daug kas taip. Gyvename, veikiame, nežinodami, kas tose vietose buvo iki mūsų ir kaip kas atrodė. Net Santuokų rūmai pastatyti kapinių vietoje. Iki rūmų ten stovėjo barakėlis, kuriame karstus dirbdino. Faktas. Patinka jums tuoktis ant kaulų?
Vokiečių gatvėje, kuri dabar tapo viena mėgstamiausių miesto vietų, kapinių nebuvo. Bet pati gatvės istorija vystosi nuo 14 šimtmečio – daugiatautė verslių ir turtingų žmonių gatvė su didesnėmis ir mažytėmis parduotuvėmis, su gausybe sėkmės ir nevilties siužetų ir su savomis netgi Europos masto žvaigždėmis, tarp kitko. Iki Antrojo pasaulinio karo.
Vilniuje iki karo gyveno apie 57 tūkstančius žydų. Karo metu Vokiečių gatvė buvo riba tarp Didžiojo ir Mažojo getų, kur nuolat vyko „akcijos“ – tada tai reiškė masinius ten uždarytų žmonių žudymus. Taigi tos vietos, kur taip maloniai leidžiame laiką, Vilniuje labiausiai susijusios su Dovydo žvaigždėmis.
Karas ne tik sunaikino dešimtis tūkstančių gyventojų, bet ir sugriovė rytinės Vokiečių gatvės pusės namus. Pokaris toliau niokojo, prievartavo Vokiečių gatvę, todėl taip skiriasi jos abiejų pusių architektūra – vietoj sugriautų unikalių namų rytinėje dalyje pastatytas vienas ilgas eklektinių formų „namas-soliteris“, kaip architekto V.Anikino tvarinį pavadino meno istorikas Vladas Drėma, knygos „Dingęs Vilnius“ autorius.
Neraginu, kad Vokiečių gatvė dėl savo istorijos taptų gedulo ir rimties vieta. Bet žinokime, kokiomis vietomis einame ir kad ne nuo mūsų miestas prasidėjo. Ką mes mindome, žingsniuodami gatvės viduriu – kur būta namų – ir džiaugdamiesi, kad dar ne visi jauni žmonės iš Lietuvos išvažiavo?
Ir kieno vardus mums siūloma matyti ant būsimo atnaujinto šaligatvio? Kai pernai buvo tik pradėta viešinti Žvaigždžių alėjos, šiemet – jau Žvaigždžių kelio idėja, akcentas buvo aiškus: „Nusprendėme, kad reikia įamžinti estrados, popscenos ir televizijos pažibų atminimą. Įrašyti jų vardus viešoje, gerai matomoje vietoje“. Ir tokia nuostata: „“Kandidatai neturėtų būti jaunesni nei 45 metų“.
Tarp pirmų kelių kandidatų pernai buvo vardijami Vytautas Kernagis, Donatas Banionis, Stasys Povilaitis, Juozas Budraitis „ir nemažai kitų dainomis ar puikia aktorine vaidyba Lietuvoje ir už jos ribų išgarsėjusių žmonių vardai“. Šiemet apie pažibas jau kalbama abstrakčiau – girdi, visuomenė kandidatūras aptars, kad įmūryta plytelė žėrėtų tikrai visiems žinomu vardu, bet būtinai žinomu iš scenos ir ekrano.
Ta proga – apie žvaigždes ir jų žėrėjimą iš pirmų lūpų. Kaip tik įamžintinas Vytautas Kernagis turėjo gerą istoriją apie tai, koks lokalus, laikinas, apibrėžtam ratui rūpintis reiškinys yra tos mūsų žvaigždės.
Mat Kernagis iš Palangos kartais keliaudavo į Liepoją dešimtame dešimtmetyje, kai Nepriklausomybės pradžioje Lietuva ir Latvija turėjo pasienį su atidžiai dirbusiais pasieniečiais. Lietuvos pasieniečiai Kernagį sutikdavo kaip savą – žvaigždę, kurgi ne, – vadino vardu ir atsisakydavo tikrinti dokumentus bei mašiną. „Važiuokit, ponas Vytautai!“ Vos už kelių metrų Latvijos pasienyje Kernagio veidas ir vardas niekam nieko nesakė, rodyk dokumentus ir bagažą, tada gali važiuoti.
Menininkų nuopelnus reikia vertinti ir įamžinti. Bet gal skirkime, kas yra kas. Kas įžymus, kas populiarus, o kas visai negarsus, bet jo nuveikti darbai turi didžiulę vertę. Betgi žvaigždžių alėjos ir takai kuriami tik pagal masinio populiarumo mastelį. Ką tai turi bendro su Vokiečių gatvės likimu?
Populiarieji ir jų garbintojai yra agresyvūs. Jiems būtinai duok „gerai matomą vietą“. Aktorių vardai greta popdainininkų, manyčiau, yra taktinis skydas. Juozas Budraitis man netelpa viename šaligatvyje su Stasiu Povilaičiu. Jie dideli, bet atskirose galaktikose. Kitaip šviečia ir gerbtini skirtingais būdais, skirtingos publikos, skirtingose vietose. Tiesa, tai labiau technikos dalykai, o Vokiečių gatvė, jos laukianti rekonstrukcija, pritaikymas šiandienai – visai kita tema.
Ar 700 metų gyvuojanti gatvė bus toliau prievartaujama, priklausomai nuo planų, kurie pasirodo tinkami to meto miesto vadovams? Juk po karo čia nė nemanyta restauruoti subombarduotų ir sudegusių vertingų pastatų, nors jų piešiniai išlikę.
Paprasčiau, o gal didingiau buvo sugalvoti miesto magistralę, nušlavus netgi išlikusius senamiesčio pastatus iki pat Žaliojo tilto. Laimei, tai neįvykdytas planas. Tačiau pati gatvė praplatinta net keturis kartus ir, kaip rūsčiai vertino V.Drėma, „suardyta gatvės erdvė, antagonistiškai priešpastatytos skirtingų istorinių epochų namų perspektyvos, o vertingų išlikusių vakarinės gatvės pusės paminklų išvaizda išdidintoje erdvėje neteko monumentalumo, intymumo ir mastelio išraiškos“.
Desertui – keletas skaičių. Kai 1960 metais Holivude buvo pradėtas Šlovės kelias, žvaigždiškosios šaligatvio plytelės buvo daromos nemokamai. 1980 metais, kai šlovės alėja tapo skaitlinga ir reikėjo ne tik naujas žvaigždes mūryti, bet ir restauruoti esamas, kiekviena plytelė jos herojui ėmė kainuoti po 2500 JAV dolerių.
Alėjos prestižas augo, kaina taip pat. 2010-aisiais jau 2407 žvaigždės žibėjo Holivudo bulvare ir aplinkinėse gatvėse. Dabar plytelės kaina įsiamžinančiajam siekia daugiau nei 25 000 JAV dolerių. Žvaigždėkite ir šlovinkitės į sveikatą.
Žvaigždžių reikalai visada susiję su reklama. Todėl manau, kad tikrai ne artistai bus pagerbti Lietuvos žvaigždžių kelyje. Kažkas kitas siekia įsiamžinti pažibų šviesoje ir būtinai miesto centre. Ir aš nenoriu, kad jiems tai pavyktų.
Yra kitaip manančių? Ginčykimės.
