L.Mileška šiemet buvo sulaikytas ir uždarytas į areštinę po to, kai Klaipėdos apylinkės teisme pasirodė su peiliu.
Policiją iškvietė vyriškio išsigandę raštinės darbuotojai.
Prieš keletą dienų pasirodęs teisme L.Mileška vėl nustebino – ten paliko ne tiktai savo prašymą nutraukti bylą dėl galimai nusikalstamos pareigūnų veiklos, bet ir rožę.
Raštinės darbuotoja, kuriai vyriškis norėjo įteikti gėlę, išsigando ir užtrenkė langelį.
Dingusių žiedų nepamiršo
Prieš trylika metų L.Mileška su 12 metų jaunesniu broliu Lauru Zavadskiu iš Palangos muziejaus pagrobė unikalų 3 kg ir 523 g sveriantį gintaro luitą – trečią pagal dydį Europoje.
Susigundęs 20 tūkstančių litų premija, L.Mileška pagrobtą Saulės akmenį pats atnešė į muziejų. Jam talkinęs brolis nuteistas už vagystę, o psichikos liga sergantis L.Mileška pripažintas nepakaltinamu ir išsiųstas gydytis.
Tais laikais iš L.Mileškos paimti du žiedai su gintaro akutėmis bei inkliuzais mįslingai pradingo. Vyrui dar senelio dovanoti žiedai brangūs kaip prisiminimas.
Užpernai gydydamasis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje L.Mileška vėl pradėjo domėtis dingusių gintaro žiedų likimu.
Palangos policijoje tyrimas dėl tų žiedų nepradėtas nustačius, kad galimai pareigūnų tarnybos neatlikimo veiklai yra suėjusi senatis. Tačiau L.Mileška tvirtino, kad jo bylai senatis negalioja.
Sujaudino teismo nutartys
Vyrą kovoti toliau paskatino Klaipėdos apygardos teismas, nustatęs, kad žiedai dingo per 2 dienas, kai tardytoja Rūta Navasaitienė juos kaip daiktinius įrodymus perdavė prokurorei Kristinai Blinstrubienei.
Apygardos teismui priėmus nutartį grąžinti L.Mileškai visus per kratą paimtus žiedus, Klaipėdos apylinkės prokurorai buvo įpareigoti pradėti ikiteisminį tyrimą ir dėl galimo pareigūnų piktnaudžiavimo.
Tačiau teisėsaugininkai tyrimą nutraukė konstatavę, kad nebeįmanoma nustatyti žiedų buvimo vietos.
Pasak jų, nerasta jokių objektyvių duomenų, kad L.Mileškos turtą galėjo pasisavinti policijos pareigūnai.
Tokį prokurorų sprendimą vyras apskundė Klaipėdos apylinkės teismui.
Kai teisėja Violeta Olcvikienė skundą atmetė kaip nepagrįstą, parašė kitą, kuris irgi buvo išnagrinėtas ir nepatenkintas.
Pasirodė su grėsmingu ginklu
Kovo mėnesio pabaigoje apylinkės teisme pasirodęs L.Mileška užsuko į raštinę ir pareikalavo iškviesti teisėją V.Olcvikienę, nagrinėjusią skundus dėl per kratą paimtos ir negrąžintos jo nuosavybės – gintaro žiedų.
„Vyras kalbėjo griežtu tonu, sakė norįs išgirsti teisėjos paaiškinimus dėl procesinio sprendimo“, – incidentą prisiminė su L.Mileška akis į akį susidūręs teismo atstovas Kęstutis Butvydas.
K.Butvydas mėgino nuraminti L.Milešką, o paskui išprašė iš kabineto, nes vyriškis čia prisidegė cigaretę.
Išvarytas į koridorių klaipėdietis įsitaisė ant sofos, toliau rūkė nereaguodamas į darbuotojų pastabas.
Teismo darbuotojai L.Mileškos rankose pamatė juodą segtuvą su popieriaus lakštais – iš jo, pasak jų, grėsmingai kyšojo peilio kriaunos.
Nuginklavo ir areštavo
„Maniau, kad tai – skėčio kotas, bet geriau įsižiūrėjęs supratau, jog vyras teisme šlaistosi su peiliu. Pasidarė šiek tiek nejauku – nežinia, kas tokiam žmogui gali šauti į galvą“, – pasakojo K.Butvydas.
Išėjęs į koridorių K.Butvydas dar mėgino drausminti L.Milešką, bet šis ir toliau lyg niekur nieko traukė dūmą, todėl buvo iškviesta policija.
Pažeidėjas nesipriešino – pats pareigūnams atidavė peilį, tačiau nenorėjo atskleisti savo tapatybės, todėl buvo nuvežtas į policiją.
Sulaikytasis nepaaiškino, kodėl teismo patalpose elgėsi įžūliai – rūkė, vaikštinėjo su peiliu ir jį demonstravo.
Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir veiksmų, sukėlusių grėsmę teismo darbuotojams.
L.Mileškai skirtas dviejų parų administracinis areštas.
Norėjo gražios pabaigos
– Vieną dieną įžengiate į teismą su peiliu, o kitą – atsisakote ieškinio ir dovanojate gėles. Kaip suprasti tokį jūsų elgesį? – „Lietuvos rytas“ paklausė L.Mileškos.
– O kaip turėčiau elgtis, jeigu policijos konfiskuoti du 4000 litų vertės mano žiedai dingo, o kaltininkų nėra?
Daugiau kaip metus kovojęs dėl pavogto turto supratau, kad varnas varnui akies nekerta.
Pavargau, nebeturiu jėgų toliau bylinėtis – esu antros grupės invalidas. Atsisakęs ieškinio sutaupysiu valstybės biudžeto lėšų.
– O kam ir už ką apylinkės teisme įteikėte rožę?
– Tik jau ne teisėjai. Savo skunduose visuomet reiškiau pagarbą teismams, bet šį kartą to nepadariau. Mano turtą pagrobė ne kokie nors į policiją įsibrovę prašalaičiai, o tyrėjai, kurie dabar jau įteisinti kaip vagys.
Norėjau, kad šios istorijos pabaiga būtų graži, todėl rožę su prašymu nutraukti bylą mėginau įteikti vienai niekuo dėtai raštinės darbuotojai.
Bet ji man net nepadėkojo – išsigandusi užtrenkė langelį.
Peilis – duonai atsiriekti
– Kartais žmonės kreipiasi į teismus ne viską gerai apgalvoję, paveikti ligų.
Beje, kokia jūsų sveikatos būklė šiuo metu?
– Jaučiuosi gerai, nors esu buvęs pripažintas nepakaltinamu. Man labiau padeda ne vaistai, o kaimynas korėjietis – akupunktūros specialistas. Viską suvokiu, prisimenu, kur ir kada buvau, ką esu padaręs anksčiau ir dabar.
Niekada neneigiau savo ankstesnių nusikaltimų. Neseniai dėl kitos bylos man buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė – laukiu galutinių išvadų.
Tuo pat metu aš esu veiksnus, už savo poelgius atsakingas asmuo – galiu dirbti, pasirašyti sutartis, pats pasiimti socialines išmokas.
– Kodėl teisme demonstravote šaltąjį ginklą – peilį?
– Pasiėmiau virtuvinį peilį, juk teismuose žmonės praleidžia ne vieną valandą. Išalkęs būčiau atsiriekęs duonos, atidaryčiau konservų dėžutę. Ramiai sėdėjau, niekam negrasinau – surengęs taikią protesto akciją tikėjausi, kad į mano problemas atkreips dėmesį žurnalistai.
Pasigedo padėkos
– Viskas prasidėjo nuo Saulės akmens vagystės. Ar nemanote, kad jūsų gyvenimas galėjo susiklostyti kitaip, jei ne ši istorija?
– Įvyko taip, kaip įvyko, nieko jau nepakeisi. Tačiau aš grąžinau valstybei pagrobtą gintaro luitą, nors man už tai niekas net nepadėkojo. O mano turtą pasisavinę ar nudaigoję pareigūnai nesiruošia nieko grąžinti.
– Manote, kad pavogtą daiktą grąžinęs žmogus vertas padėkos?
– Jeigu kas nors iš mano kišenės ištrauktų šimtą eurų, o paskui apsigalvojęs sugrąžintų ir dar atsiprašytų, aš tokiam žmogui tikrai paspausčiau ranką. Vadinasi, jis dar nepraradęs sąžinės.
Klaipėdos policininkams, kurie pasiglemžė mano nuosavybę, ir juos dangstantiems kitų teisėsaugos įstaigų darbuotojams sąžinė niekaip neprabyla, nors ši byla yra paviešinta, visiems gerai žinoma.
– Kaip jums dabar sekasi – kuo užsiimate, iš ko gyvenate?
– Šeimos nesukūriau, todėl gyvenu su motina.
Socialinė pensija, kurią gaunu kaip neįgalus žmogus, neviršija 300 eurų.
Tokiems kaip aš susirasti darbą nėra lengva – visiems esu Saulės akmens pagrobėjas.
Kartais prisiduriu padėdamas savo kaimynams, grybauju ir uogauju.
Kliuvo ir antstoliams
– Kiek kartų buvote teistas?
– Pirmą kartą įkliuvau Rusijoje, kai dar prekiavau importiniais automobiliais.
Milicininkai mašinos bagažinėje atrado sprogmenį – granatą F-1, kurią buvau pasiėmęs savigynos tikslais. Už tai pusmetį praleidau Voronežo kalėjime.
Dar buvau teistas už žiaurų elgesį su naminiais gyvūnais ir už vieno automobilio vagystę Vilniuje. Neseniai įsivėliau į konfliktą su teismo antstoliais – ši byla dar nebaigta.
– Kam reikėjo skriausti gyvūnus, kuo jie neįtiko?
– Kaime, kur gyvenau, agresyvus šuo visus gąsdino, puldinėjo vaikus.
Girtuoklis šeimininkas jo neprižiūrėjo, nešėrė.
Policija į gyventojų skundus nereagavo, todėl žmonės jį ir likvidavo nematydami kitos išeities.
Savo kaltės nesikratau – prisidėjau prie egzekucijos.
– Kokie jūsų santykiai su antstoliais?
– Kokie gali būti santykiai su žmonėmis, kurie paskutinį skatiką lupa netgi iš neįgalių asmenų? Mano protėvių žemę jie jau aprašė ir pardavė – jokio turto neturiu.
Siekdami susigrąžinti nedidelę skolą antstoliai nusitaikė į mano pensiją – vienintelį pajamų šaltinį.
– Ir kuo viskas baigėsi – negi likote be pensijos?
– Užsukęs į kontorą mėginau aiškinti, kad nedera šitaip elgtis su neįgaliais žmonėmis – areštuoti visos pensijos. Įsiplieskus konfliktui vienai to nesuprantančiai antstolei šiek tiek peštelėjau už plaukų.
– Bet juk toks yra teismo antstolių darbas – išieškoti svetimas skolas.
Negi būdamas jų vietoje elgtumėtės kitaip?
– Ar žlugtų valstybė, jeigu neįgaliųjų skolos iš varganų socialinių išmokų būtų išskaičiuojamos dalimis? Taip daryčiau. Bet antstoliai pasirengę iš pensininkų ir ligonių išlupti paskutinį duonos kąsnį.
– Jūsų sveikata pagerėjo, gal jau kuriate naujus planus?
– Jų yra, bet apie tai dar nenorėčiau kalbėti. Tikiuosi, kad mano gyvenimas nuskaidrės. Savo planų su nusikalstama veikla nesieju.
– Jeigu nepavyktų susitaikyti su antstole, nepakaltinamo asmens statusas jums, ko gero, tik padėtų išsisukti nuo galimos bausmės.
– Galbūt, bet aš dabar jaučiuosi gerai, noriu normaliai gyventi, stoti prieš teismą, jeigu to reikės, kaip žmogus, atsakingas už savo poelgius.
