„Bjaurus kaip graikas“. Regis, ši frazė greitai taps tokia pat neatskiriama tautosakos dalimi kaip posakis „ramus kaip belgas“.
Didelė Lietuvos politinio elito ir visuomenės dalis pastaruoju metu kunkuliuoja pasipiktinimu tiek dėl paprastų graikų, tiek dėl dabartinės jų valdžios elgesio prasiskolinusiems Atėnams derantis su Europos Sąjunga.
Negana to, lietuviai žino, kas yra šios Graikijos krizės kaltininkai ir ką su jais daryti.
Vyraujantis lietuviškas požiūris paprastas kaip du euro centai: tinginiai ir sukčiai graikai prisiskolino pinigų, po to juos išvogė ar iššvaistė, o dabar ne tik nenori jų grąžinti, bet ir įžūliai reikalauja daugiau.
Taigi jei taip elgsis toliau (o jie tikrai taip elgsis) – lauk juos ir iš euro zonos, ir iš ES!
Šią rūstybę pakurstė Graikijoje įvykęs referendumas, kuriame net 61 procentas dalyvavusių piliečių palaikė dabartinį savo valdžios elgesį, po to rūstybę padidino oficialus Atėnų prašymas atseikėti pinigų iš specialaus Europos fondo, į kurį savo dalį moka ir Lietuva.
Pykčiu dega tiek dešinieji, tiek kairieji – mat visi dairosi į tuos rinkėjus, kurie įsivaizduoja, jog turės iš savo nestoros piniginės ištraukti eurų ir atiduoti juos daug labiau nutukusiems graikams.
Kita, mažesnioji, lietuvių dalis, kurios požiūrį retransliuoja, pavydžiui, valdančiųjų „tvarkiečių“ vadas R.Paksas, laikosi kito kraštutinio požiūrio: dėl visko kalta tik Europa, kuri okupavo ir sugriovė Graikiją.
Visą šį pasipiktinimą vainikuoja prezidentės D.Grybauskaitės ir užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus pozicija. Tiesa, ji iš esmės lyg ir atitinka didžiųjų Europos valstybių, pirmiausia Vokietijos bei ES struktūrų, požiūrį.
O kokia šventa rūstybe dėl graikų spinduliuoja šių struktūrų atstovai, atstovaujantys pagrindinėms ES valstybėms, sunku net apsakyti.
Iš bendro konteksto tarsi neiškrintame ir dėl to, jog Graikiją su žemėmis panašiai maišo mūsų kaimynės, taip pat kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys.
Vis dėlto ar į problemą reikėtų žvelgti tiktai per tokį monoklį?
Nepaneigsi, jog pagrindinė krizės kaltininkė – pati Graikija, jos politinis elitas ir piliečiai.
Šios šalies oligarchai ir korumpuoti politikai išsidalijo pinigus (tarp jų ir skolintus) didžiajai daliai visuomenės ne tik nesipriešinant, bet netgi dalyvaujant šiose dalybose.
Trumpai tariant, dabar atėjo atpildas, nes eiliniai rinkėjai visuomet ir kiekvienoje situacijoje yra pagrindiniai atsakovai.
Bet čia pat būtina paklausti: o kur žiūrėjo ir ką darė tos pačios didžiosios ES valstybės, jų politikai, priežiūros institucijos, centrinės ES struktūros?
Juk jau seniai buvo aišku, kuo gali baigtis nevaržomai besiliejantis Europos bankų ir Graikijos verslas.
Akivaizdu ir tai, kad didelė graikų dalis nuo to nukentėjo skaudžiai, atsidūrė ne tik ties skurdo riba, kitaip sakant, pateko į bejėgišką padėtį.
Taigi ar ES veikėjai, užuot tik badę pirštais į anapus stalo sėdinčius kairiuosius populistus ir juos remiančius graikus, neturėtų pagalvoti ne tik apie savo atsakomybę, bet ir kaip tokių krizių išvengti ateityje?
Dabartinis Graikijos valdžios elgesys tiek organizuojant referendumą, tiek per derybas vilkinant laiką iki paskutinių akimirkų yra paprastas. Tai – šantažas ir blefavimas stengiantis išsilupti kuo daugiau nuolaidų.
Akivaizdu ir tai, kad nei viena, nei kita pusė nenori ir nesiekia apokaliptinio scenarijaus – Graikijos išstojimo ar išmetimo iš Europos Sąjungos.
Atėnai puikiai suvokia, kad atsidūrusi už Europos Sąjungos durų šalis paprasčiausiai nepragyventų. Todėl lieka tik derėtis, derėtis, derėtis.
Tai patvirtinta ir faktas, kad, likus vos porai valandų iki numatyto termino pabaigos – penktadienio vidurnakčio, Graikija vis dėlto pateikė savo reformų planą, kurio kertiniai punktai, išankstiniais duomenimis, atitinka ES reikalavimus.
Tolesnės derybos – ir visos Europos Sąjungos, ir pagrindinių jos valstybių Vokietijos bei Prancūzijos interesas.
Nenutraukti sąsajų su graikais Europos galinguosius verčia ne tik tai, kad į šį reikalą sumerkta pernelyg daug pinigų, kad juos būtų galima taip palaidoti.
Skyrybos politiniu požiūriu būtų skaudus smūgis globaliam ES projektui, kuris yra pernelyg svarbus ir pernelyg toli pažengęs, kad juo būtų galima rizikuoti.
Negana to, Graikijos atstūmimas sukurtų pavojingą precedentą, kuriuo galėtų vadovautis radikalios jėgos, tiek kairiosios, tiek dešiniosios, kitose ES valstybėse, pavyzdžiui, Ispanijoje ar Prancūzijoje.
Vadinasi, reikalauti, kad viskas būtų baigta Graikijos išmetimu iš ES, kaip kad daro kai kurie mūsiškiai politikai, tiesiog nerimta. Tokiais šūkavimais tik patvirtinamas isteriškų ir agresyvių provincialų įvaizdis, o iš to naudos gali turėti nebent Rusija, su kuria lyg ir labiausiai kovojame.
Beje, tokį įvaizdį formavome ir tuomet, kai aukščiausių pareigūnų lūpomis griežtai kratėmės priimti keletą šimtų į Europą plūstančių pabėgėlių ir spaudėme iš savęs skaičius „nuo trim iki pem“. Bet vis tiek dalis piliečių žaižaravo rasistinėmis ir antieuropietiškomis spalvomis.
Šią savaitę paaiškėjo, kad per dvejus metus Lietuva turėtų priimti 85 pabėgėlius iš trečiųjų šalių. Neatmestina, kad vėliau šis skaičius padidės. Gal ir nesugrius dangus?
