Juk buvo ženklų, kad 35 metų Danguolei Konstantinavičienei reikėjo specialistų pagalbos. Jos kolegos kariškiai prasitarė, kad pakelti ranką prieš save jonavietė bandė ir anksčiau. Tai kodėl karei nebuvo suteikta profesionali medikų pagalba?
„Jai ne kartą buvo siūlyta psichologo pagalba, bet ji jos atsisakė“, – teigė kariškiai.
Karei turbūt reikėjo ne ramių pokalbių su psichologu, o gerokai rimtesnės – gydytojų psichiatrų pagalbos. Tuo pasirūpinti turėjo Karo medicinos tarnyba, kuri nuolat tikrina karius, ar jie tinkami tarnybai, ar gali dirbti su ginklais.
Juk šios profesijos atstovai, valdantys pavojingą ginkluotę, turi būti sveiki ir kūnu, ir dvasia. O gal Karo medicinos tarnyba į tokius negalavimus pažiūrėjo pro pirštus?
Panašiai jau buvo nutikę, kai iš komandiruotės negrįžo Lietuvos karinės žvalgybos kapitonas Liutauras Balčiūnas. Prieš išsiųsdama karininką tobulintis į JAV kariuomenės Fort Gordono bazę, Lietuvos karo medicinos tarnyba tikrino jo sveikatą.
Tada lietuviui atlikta širdies kardiograma parodė ritmo sutrikimus. Bet Karo medicinos tarnybos medikams tai nesukėlė įtarimų, nebuvo atlikta nei papildoma kardiograma su fiziniu krūviu, nei širdies echoskopija.
34 metų karinės žvalgybos kapitonas nebegrįžo iš JAV – sustojus širdžiai lietuvis sukniubo JAV kariuomenės Fort Gordono bazės viešbutyje.
Karininko šeimai – jaunai našlei ir mažai dukrelei – Krašto apsaugos ministerija atsisakė išmokėti kompensaciją, nes esą jo mirtis nesusijusi su tarnyba. Atsakomybės kratėsi ir Karo medicinos tarnyba – esą L.Balčiūno sveikata prieš komandiruotę buvo patikrinta tinkamai.
Tačiau kodėl tada krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, gavęs iš manęs L.Balčiūno kardiogramos kopiją, su ja nuskubėjo pas Santariškių klinikų medikus pasitarti? Negi jis nepasitiki Karo medicinos tarnyba, jeigu konsultavosi ne su jos specialistais?
„Taip gali nutikti kiekvienam, L.Balčiūno mirtis su tarnyba nesusijusi. Ir jums gali sutrikti širdies ritmas, juk kalbatės su ministru“, – tada man į akis pasakė J.Olekas, bandydamas išsukti Karo medicinos tarnybą ir pateisinti ministerijos sprendimą neišmokėti kompensacijos L.Balčiūno našlei.
Iš tiesų varlyte pasipuošęs ministras man neatrodė toks baisus, kad nuo jo imtų daužytis širdis.
Pasirodžius straipsniui „Lietuvos ryte“ apie L.Balčiūno šeimą ištikusią nelaimę, buvo skubiai sudaryta Generalinės inspekcijos komisija, kuri tikrino Karo medicinos tarnybos veiklą. Ji rado tik nedidelių pažeidimų. Ar galima buvo tikėtis kitokių išvadų – juk varnas varnui akies nekerta.
Toks Generalinės inspekcijos sprendimas, o vėliau ir Vyriausiojo administracinio teismo nutartis atmesti artimųjų skundą sugniuždė L.Balčiūno motiną.
Panevežietė Angelė Balčiūnienė man atsiuntė žinutę, kad jai nelieka nieko kito, tik pasitraukti iš gyvenimo. Guodžiau mirusio karininko motiną kaip mokėjau, nors turbūt tai turėjo daryti ministerijos ir kariuomenės pasiųsti specialistai.
Ką būtų pakeitęs kitoks Generalinės inspekcijos sprendimas? Žinoma, jaunai L.Balčiūno našlei jis nebūtų sugrąžinęs mylimo vyro, o jo tėvams – sūnaus. Tačiau jiems bent jau būtų lengviau gedėti ir gyventi, o piniginė kompensacija būtų palengvinusi maitintojo netekusios jaunos šeimos buities rūpesčius, būsto paskolos naštą.
Ar su Rukloje mirtiną šūvį paleidusios karės šeima bus pasielgta taip pat kaip su karinės žvalgybos kapitono artimaisiais?
Šūvis buvo paleistas per D.Konstantinavičienės atostogas, bet ar nelaimės negalima buvo išvengti, jeigu karei būtų laiku suteikta profesionali pagalba, pagaliau jei ji nebūtų įleista į kareivines prie ginklų?
Negi niekas batalione nematė, kokios būklės ji ten atėjo? O gal karė visgi ėjo tikėdamasi, kad bus sustabdyta? Juk pasitraukti iš gyvenimo ji galėjo ir namuose, kur buvo likusi viena.
Šioje Ruklos tragedijoje dar daug neatsakytų klausimų. Svarbu, kad ji būtų sąžiningai ištirta ir nebūtų prisidengiama tariama priešų grėsme. Tai reikia padaryti tam, kad tokios tragedijos nepasikartotų, kad kariai bei karininkai iš tarnybos vietos ar komandiruotės grįžtų gyvi namo ir taikos metu nereikėtų jų laidoti.
Galima turėti šiuolaikiškiausią ir brangiausią karinę techniką, bet jei vyriausiajai ginkluotųjų pajėgų vadei ir ministrui labiau rūpės parodomosios pratybos, o ne patys kariai, mūšiai gali būti iš anksto pralaimėti.
Ir parūpinkite Ruklos kareivinėms naujos patalynės, nes mokymuose ir tarptautinėse pratybose dalyvaujantys mūsų kariai iki šiol miega ant nuskalbtų, sovietine simbolika paženklintų paklodžių.
