Viešumoje kilus triukšmui dėl penkiuose pasaulio kraštuose dėl skolų įšalusio Lietuvos prekybinio laivyno pasididžiavimo – penkių laivų, pabandė prispausti prie savo kilimo Vyriausybę, pirmiausia socialdemokratų susisiekimo ministrą R.Sinkevičių, kuris rengėsi degti žvakutę prie LJL karsto.
Vyriausybė su premjeru A.Butkevičiumi priešakyje karštligiškai ieškojo išeities, kuri būtų mažiau kenksminga jų politiniam įvaizdžiui, ir paskubėjo pasigirti tokią radę.
Buvo pranešta, kad sutarta su pagrindiniu LJL kreditoriumi SEB banku, kuris sutiko pratęsti keliolikos milijonų eurų skolos apmokėjimą. Būtiniausius pirmuosius kelis milijonus esą paskolins po to pačios Susisiekimo ministerijos sparnu esantys „Lietuvos geležinkeliai“.
Pastaroji bendrovė lyg ir turėtų garantuoti naują 3 mln. eurų SEB paskolą laivynui.
Taip pat paskelbta, kad iš valstybės įmonių bus kuriamas holdingas, kurio dalimi taps ir LJL likučiai.
Bet šis planas jau šią savaitę ėmė buksuoti. Kelių valstybės įmonių atstovai viešai atsisakė skolinti pinigus maždaug 20 mln. eurų skolų baloje skendinčiai LJL, tylos siena atsitvėrė ir pagrindiniai šalies komerciniai bankai.
O „Lietuvos geležinkeliai“ miglotai dėstė, kad skolins, jeigu tai bus naudinga.
Negana to, įsikišo prezidentės kontroliuojama Konkurencijos taryba ir pareiškė, kad SEB banko paskola su „Lietuvos geležinkelių“ garantija gali prieštarauti ES konkurencijos principams ir užtraukti Lietuvai sankcijas.
Tad valdžia toliau blaškėsi ieškodama išeičių, kartu žadėdama, kad svetur įstrigę laivai su jūrininkais jau kitą savaitę sulauks pinigų ir jau galės plaukti namų link.
Čia vėl neištvėrė D.Grybauskaitė ir pareiškė, kad idėja gelbėti LJL, mėginant šiek tiek atidėti jos būtiniausių skolų mokėjimą ir kišant ranką į valstybės kišenę, – tiktai laikinas mirštančiojo gaivinimas.
Šalies vadovė paantrino ir Konkurencijos tarybai – esą Vyriausybės kuriami LJL gelbėjimo planai galimai prieštarauja ne tiktai ES, bet ir Lietuvos teisei.
Tiesa, kaip jai įprasta, prezidentė neužsiminė, kaip, jos nuomone, reikėtų elgtis.
Iš jos žodžių buvo tiktai galima suprasti, kad būtina gelbėti jūrininkus, o pačią LJL kuo greičiau peržegnoti ir užmiršti.
Natūralu, kad po tokių išvedžiojimų neišlaikė ir socialdemokratų nervai. Jie atsakė oficialiu partijos pareiškimu, nutaikytu tiesiogiai į rūmus sostinės S.Daukanto aikštėje.
Ilgoko pareiškimo esmė tokia: Vyriausybė lieja devynis prakaitus gelbėdama ir LJL, ir Lietuvos kaip jūrinės valstybės statusą, o dešiniųjų rėmėja prezidentė tiktai kaišioja pagalius į ratus – jau ne pirmąkart šioje kadencijoje.
Taigi „Lietuvos jūrų laivininkystės“ aklavietė, kaip ir dauguma kitų didelio masto šalies problemų, virsta politiniais apsistumdymais.
Šią savaitę neramu buvo ir socialdemokratų ir „darbiečių“ fronte. Pirmiausia Darbo partija sausai pralaimėjo dėl kultūros viceministro, skandalais pagarsėjusio buvusio ilgamečio Švenčionių mero V.Vigelio.
Jį liepos pradžioje, neatsiklausęs A.Butkevičiaus, paskyrė kultūros ministras Š.Birutis.
Premjeras, greičiausiai nebenorėdamas suteikti daugiau progų pasireikšti opozicijai ir prezidentei, pirmadienį trinktelėjo iš peties: arba ministras per savaitę atleidžia naująjį pavaldinį, arba gali išlėkti pats.
„Darbiečiai“ ir jų naujasis vedlys V.Mazuronis iš pradžių šoko į akis premjerui, ėmė grasinti kone koalicijos griūtimi, bet jau po dienos V.Vigelis „pats“ susikrovė daiktus.
Tai tapo dar vienu įrodymu, kad likus metams iki Seimo rinkimų ne tik tokios smulkmenos, bet ir kur kas rimtesni dalykai negali būti priežastis dabartiniams valdantiesiems skirstytis, taip rizikuojant paskęsti.
Tai ypač svarbu Darbo partijai, kurios perspektyvos kada nors vėl tapti valdančiąja šalies jėga gana miglotos.
Žinoma, tai nereiškia, kad „darbiečiai“ nekibs į skvernus didiesiems koalicijos broliams vaizduodami pagrindinius paprastų žmonių gynėjus valdžioje.
Antai ir šią savaitę Darbo partijos veikėjai, kuriuos, matyt, dar pakurstė ir antausis dėl V.Vigelio, pešėsi su socialdemokratais net dviejose srityse.
„Darbiečiai“ ir jų atstovė Seimo pirmininkė L.Graužinienė stengiasi, kad vadinamasis naujasis socialinis modelis, dėl kurio triukšmauja profsąjungos, kuo ilgiau nepatektų į Seimą.
Be abejo, jie stabdys ir svarstymus parlamente. Tuo metu A.Butkevičius skubina, kad šis modelis būtų kuo greičiau palaimintas.
Savąjį žaidimą čia žaidžia ir D.Grybauskaitė, kuri šią savaitę kartojo, kad Vyriausybė tinkamai neparengė socialinių reformų ir nesuderino jų su socialiniais partneriais. Darbo partijos vadovai bei ministrai mūru stojo ir už opozicijos pasiūlytą idėją įteisinti tiesioginius seniūnų rinkimus, o seniūnijoms numatyti savarankiškus biudžetus.
Bet šiai idėjai pasipriešino Vyriausybės dauguma ir Vidaus reikalų ministerija. Taigi kokia košė išvirs šiame konflikte, kol kas irgi neaišku.
Telieka spėlioti: jeigu tiek parodomųjų politinių rietenų regime šiuo metu, kiek jų bus dar labiau priartėjus Seimo rinkimų kampanijai?
