Tokie pavojaus signalai jau kelinta savaitė sklinda iš „Lietuvos jūrų laivininkystės“ (LJL) varpinės. Atrodytų, nieko neįprasto – verslo pasaulyje skolos ir bankrotai yra neišvengiama kasdienybė, nes taip liepto galą prieina savo galimybes pervertinusios ar su netikėtomis kliūtimis susidūrusios bendrovės.
Vis dėlto LJL atvejis – išskirtinis, mat pagrindinis įmonės akcininkas yra valstybė, tiksliau – Susisiekimo ministerija. Daugiausia jos pastangomis buvo deramasi su paskolą suteikusiu SEB banku, kad jis nukeltų grąžinimo terminą. Būtent ministerija pirmiausia kreipėsi į teismą dėl bendrovės bankroto, o paskui atsiėmė šį prašymą.
Mat Vyriausybės lygiu buvo sukurtas gelbėjimo planas: LJL gauna 3 mln. eurų paskolą iš valstybės irgi kontroliuojamų „Lietuvos geležinkelių“, todėl keli šimtai jūrininkų neliks be darbo, o Lietuva toliau galės didžiuotis laivais, plaukiojančiais su jos vėliava.
Tik ar ilgam? Dabartinė padėtis įrodė, kad ši įmonė nepajėgia konkuruoti. Jeigu pagrindinis jos akcijų paketas nebūtų valstybės rankose, savininkai arba kreditoriai seniai būtų paskelbę bankrotą, išpardavę dar likusius laivus ir išsiskirstę. Dabar kitaip – valdžios pastangomis LJL dar vegetuos, galbūt net iki kitąmet vyksiančių Seimo rinkimų.
Telekomą, naftos perdirbimo gamyklą, daugybę kitų įmonių seniai į privačias rankas perleidusi valstybė elgėsi iš tiesų protingai. Tiesa, ji tebekontroliuoja, pavyzdžiui, energetikos sektorių ar geležinkelius. Bet tai – su infrastruktūra ir nacionaliniu saugumu susijusi veikla, todėl sprendimas jų neprivatizuoti pateisinamas.
Tuo metu LJL yra eilinė komercinė bendrovė, kaip ir kitos, siekianti pelno (nors jo senokai neteko uždirbti). Tad rinkos ekonomikos sąlygomis nėra normalu, kad ją tebevaldo valstybė.
Gal Lietuva vis dėlto yra išskirtinė šalis ir gali taip elgtis?
Galbūt. Tokių pavyzdžių galima rasti ir kitur. Bet jei būtų taip, tai išskirta būtent laivininkystės bendrovė.
Kodėl ji dosniai tebešeriama, tegu ir netiesiogiai iš biudžeto, o dvi aviacijos įmones – „FlyLAL“ ir „Air Lituanica“ – buvo nuspręsta numarinti, nors išgelbėjus potenciali jų nauda greičiausiai būtų buvusi kelis ar kelias dešimtis kartų didesnė už tą, kurią gali duoti LJL?
Atsakymų gali būti daug, tačiau akivaizdu, kad nenoras laiku privatizuoti LJL buvo didžiulė klaida. Dabar, kai įmonė nustekenta, jos niekam nereikės net už simbolinį eurą.
Ypač kai bendrovės valdymas irgi abejotinas. Ką partneriai ar užsakovai gali pamanyti apie įmonę, kurios interneto svetainėje skelbiami trejų ar ketverių metų senumo duomenys? Nenuostabu, kad per palyginti trumpą laiką LJL vadovo posto spėjo atsisakyti du žmonės, o dabar prisireikė naują generalinį direktorių S.Dobilinską „importuoti“ iš „Lietuvos geležinkelių“.
Kad ir kaip būtų, LJL – ne vienintelė komercinė atgyvena valstybės portfelyje. Yra ir daugiau įmonių, dėl kurių veiklos galima smarkiai suabejoti.
Antai Lietuvos radijo ir televizijos centras (LRTC), kurio 100 proc. akcijų priklauso valstybei ir įmonė priskirta Susisiekimo ministerijos sričiai, neseniai prabilo apie ketinimus tapti ketvirtuoju mobiliojo ryšio operatoriumi.
Ši rinka – daugiau nei prisotinta, trys kompanijos kaunasi dėl kiekvieno vartotojo, todėl turime ne tiktai vieną geriausių, bet ir pigiausią mobilųjį ryšį visoje ES. Ką dar galėtų čia nuveikti ketvirtas žaidėjas, sunkiai suvokiama.
LRTC iki šiol neturėjo nei tam reikalingos įrangos, nei dažnių. Jų gali sulaukti kitąmet vyksiančiame aukcione, o įrangą įsigyti už paskolas. Skaičiuojama, kad ankštoje rinkoje norinčiam išsitekti naujokui gali tekti investuoti kelis šimtus milijonų eurų.
Dar sykį užstatęs Vilniaus televizijos bokštą, kitą turtą ir gavęs paskolą LRTC gal ir galėtų įkąsti dabartiniams ryšio teikėjams, galbūt bent vieną netgi sugebėtų išstumti iš rinkos. Bet abejotina, ar galėtų pelningai dirbti ir grąžinti kreditus.
Juolab kad iki šiol įmonė toli gražu neblizga. Anksčiau investavusi apie 100 mln. litų į interneto paslaugą „Mezon“, ji negali pasigirti klientų antplūdžiu, nes per daug vilčių susiejo su pasaulyje nepasiteisinusia „WiMax“ technologija.
Bendrovė tik pernai išsikapstė iš nuostolių ir šįmet pirmąjį ketvirtį spėjo uždirbti 118 tūkst. eurų grynojo pelno. Ne taip ir blogai, bet iki šimtų milijonų dar toli.
Ar dabartinių LRTC vadovų užmojai skverbtis į mobiliojo ryšio rinką nesibaigs tuo, kad valstybei vėl teks imtis gelbėtojos vaidmens? Tik gali prireikti skubiai suorganizuoti jau ne 3 mln. eurų, o kur kas didesnę paskolą. Kitaip sakant, už ambicijas sumokėti visų mokesčių mokėtojų pinigais.
Tiek esančios valdžioje, tiek opozicinės partijos turėtų pagaliau savęs paklausti, ar dera valstybei imtis komercinės veiklos, jeigu tai daug kartų geriau daro privatus verslas? Sveikas protas sako, kad tikrai ne.
Bet jei niekam nepakaks politinės valios galiausiai išravėti šį daržą ir perleisti darbus tiems, kurie juos geriau išmano, valstybės valdomos ir nuolat visais įmanomais būdais paramstomos įmonės toliau vegetuos.
