G.Andersui, tyrinėjusiam baimės antropologiją ir žmogaus sąmonės bei elgesio pokyčius branduolinio ginklo epochoje, pritarė prancūzų filosofas P.Bruckneras, pavadinęs šį reiškinį apokalipsės fanatizmu.
Esu rašęs, kad baimė, kaip ir savo privatumo viešinimas, mūsų dienomis tapo paklausiausia žiniasklaidos preke.
Baime prekiaujama. Ji provokuojama ir iš karto parduodama, o jos išgyvenimas yra tiesiogiai susijęs su masiniu jos vartojimu – maždaug taip pat provokuojama, palaikoma ir stiprinama yra ir pornografijos industrija. Neįmanoma parduoti prekės nesužadinus jos poreikio. Vadinasi, viskas turi žadinti ją, o kai stoja jos stygius, pasiūlą tenka padvigubinti.
Baimės industrija yra sėkmei pasmerktas verslo modelis ir scenarijus. Mat baimės ypatybė yra ta, kad ji nepaklūsta proto kontrolei. Net jei suvoki, kad kokie nors portalai gyvena iš baimės industrijos ir masinės psichozės kurstymo, vis tiek nebeturi jėgų pradėti dienos pirmiausia nenuėjęs į jų puslapį ir neperskaitęs, ar karas jau prasidėjo, ar dar ne.
Gali kiek tik nori niekinti besielio ir morališkai nujautrinto verslo, apgalvoto masinės panikos ir psichozės provokavimo savo visuomenėje schemą, gali suprasti jos amoralumą ir cinizmą – niekas nepadės tau nepaisyti tos informacijos.
Tai tas pats psichinis fenomenas, kurį atsekame ir anoniminių komentarų skaityme – niekink kiek nori moralinį primityvą, kuris tave žemina ir viešai primena tavo kilmę, bet vis tiek neatsispirsi pagundai eiti į tą kloaką ir jį skaityti.
Kodėl? Esame technologinė visuomenė, kurioje privaloma tai, kas įmanoma. I.Kanto žodžiai „tu privalai, vadinasi, gali“ apverčiami į „tu gali, vadinasi, privalai“.
Baimės industrija yra negatyvumo kulto sesuo. Mat kol nepaskelbei urbi et orbi, kaip jauna motina pasmaugė savo pačios kūdikį arba girtuokliaujančioje šeimoje teisingumo jausmo ir šviesos apimta dama kirviu užkapojo savo sugyventinį, negali būti tikras, ar tavo žinios apskritai bus parduotos.
Mat geros žinios – ne žinios. Blogos žinios tampa paklausios ir vertos pagarbos, nes supranti, ko žmonės esą širdies gilumoje trokšta. O trokšta jie dar kartą savo akimis perskaityti, koks šlykštus yra pasaulis, kuriame jie gyvena. Nuostabiausia, kad po linksmo naujienų konstravimo darbo – angeliškų akių žvilgsniai ir kalbos apie pilietiškumą, susivokimą ir meilę Tėvynei.
Juk jeigu palygini britų ar prancūzų ir mūsų žiniasklaidą, gali pamanyti, kad Lietuvoje nuo 1990 m. kovo 11 d. nebuvo nė vieno laimingo laikotarpio, nė vienos gražios ir prasmingos dienos, nė vieno laimėjimo politikoje, moksle, mene, pedagogikoje (sportas baimės visuomenei dar rūpi, nes jame visada lieka galimybė įsitikinti, koks pasaulis šlykštus dėl teisėjų, mūsiškių nesėkmių, korupcijos ir t.t.). Jausmas toks, kad karas tapo taika, o taika karu.
Viskas nusitrynė ir susiliejo, nes žiūrėti į ateitį ir ją projektuoti kantriu darbu pasidarė neprasminga. O, kaip žinoma, baimė – tai neapykantos pribuvėja. Tad naivu tikėtis, kad baimės visuomenė gali netapti neapykantos visuomene. Baimės mentalinis režimas neišvengiamai pažadina personažus, kurie kovoja su savo demonais svetimoje arba viešojoje erdvėje, o taikos metais tie personažai liūdi, nuobodžiauja ir neranda sau vietos.
Iš esmės tai karas su savo pačių visuomene. E.Frommas savo knygoje „Pabėgimas iš laisvės“ rašė, kad sadistinio žodyno vartojimas spaudoje ir literatūroje psichoanalizės požiūriu yra patikimas liudijimas, kad jį vartojantys žmonės yra autoritarinės asmenybės, instinktyviai ir pasąmoningai besiilginčios tvirto režimo ir brutalaus valdymo.
Horacijus savo Pirmojoje laiškų knygoje parašė garsiąją frazę sapere aude (išvertus iš lotynų k. – „išdrįsk būti išmintingas, išdrįsk mąstyti“), kurią vėliau išpopuliarino I.Kantas. Mūsų dienų šūkiu, regis, jau tapo timere aude – išdrįsk bijoti.
