Interjeras – mini, mėsainis – maksi. Atrodo, kad tik tokie sostinės restoranai šiuo metu gali vadintis madingais.
Taip vadintis labai svarbu, nes Vilniuje restoranų mados keičiasi tik šiek tiek rečiau nei „Vogue“ žurnalų puslapiuose.
Praūžus picerijų ir vyninių madai, ant podiumo – mėsainiai. Juos gaminti griebėsi visi – nuo pigiausių picerijų iki gurmanų pamėgtų restoranų.
Tikrai sunku pasakyti, kuriems tai daryti sekasi geriau. Aišku viena: labiausiai išlošė tie, kurie nusprendė šiek tiek išsiskirti – kepti dešrainius.
Jei norite rasti laisvų vietų atokioje senamiesčio vietoje įsikūrusiame „Bukowski“, į jį reikia traukti tiesiai iš darbo. Atėjus kiek vėliau, staliukų nebebus, o kur tuomet pasidėti skardą su karštu dešrainiu?
Skandinaviško interjero ir amerikietiško maisto kultas taip užvaldė sostinės restoranus, kad daugumos jų siūlomus patiekalus galima išvardinti net neatsivertus valgiaraščio.
Virtuvės madų medžiotojai į jį būtinai bus įtraukę trintą sriubą, „Cezario“ salotas, salotas su ožkos sūriu, kelių rūšių mėsainių ir skrudintos duonos su užtepėlėmis.
Šis patiekalas būtinai turi būti pavadintas itališkai arba prancūziškai. Kaip kitaip padavėjai pralinksmins klientus, jei ne bandydami ištarti jų pavadinimus.
Galbūt dėl to iš sostinės centre esančių kavinių baigia visiškai išnykti tradicinis lietuvių užkandis prie alaus – kepta duona su sūriu. Išgirdusi tokį prašymą nebrangiu alumi ir itin demokratiška aplinka anksčiau garsėjusiame bare padavėja neslėpė nuostabos: „Mes tokių dalykų neturime.“
Gal tikrai tokių užkandžių reikia ieškoti kaimo aludėje, o Europos Sąjungos sostinės centre dera valgyti focaccia, bruschetta, pate ir panašius dalykus.
Dabar nemadingi ne tik lietuviški užkandžiai, bet ir gėrimai. Iki ryto ūžiančiuose baruose retas gurkšnoja lietuvišką alų, o paprašęs buteliuko „Vytauto“ turbūt liktum visai nesuprastas.
Tačiau lietuvišką virtuvę iš Vilniaus gena ne kas kitas, o nemokšiškos virėjų interpretacijos. Štai vienas lietuviško maisto restoranas, kurio valgiaraščio pirmuose puslapiuose, be abejo, puikuojasi mėsainis, pasiūlė vasaros naujieną – kraujinius vėdarus su raugintais kopūstais ir grietine.
Net kraujinius vėdarus dievinantys žemaičiai nesiryžo paragauti jų derinio su raugintais kopūstais. O jei pasiūlytume tokį patiekalą užsieniečiams?
Geriau jau vestis juos į restoraną „Salvete City“, kurio valgiaraštyje tarp itališkų skanėstų atsirado vietos ir raugintiems kopūstams. Raugintų kopūstų sriuba su ėriena – tikrai lietuviška ir nieko panašaus aplinkui nėra.
Jei užsieniečiai mokėtų skaityti lietuviškai, juos būtinai reikėtų nusiųsti į „Forto dvarą“. Gavę padėkliuką-laikraštį, apie lietuviškas šventes ir tradicijas sužinotų tiek, kiek nė vienas savo svečiams negalėtume papasakoti.
Tai tiek išskirtinumo madingame vienodume. Tik dažniausiai ne išskirtinių dalykų būriai vilniečių traukia ieškoti savaitgalio vakarais – trinasi nugaromis tvankiuose baruose ir džiaugiasi radę laisvą tarpą ant medinių laiptų „Invino“ kieme.
Traukia todėl, kad ten gali sutikti visus savo draugus. „Einam į „Bukowski“, -- vidurnaktį raginame viename bare sutiktus savo pažįstamus. „Ne, mes ką tik iš ten.“ ˙
„Sostinė“
