Tik nereikia tuo stebėtis. Kenčiančių nekaltų būtybių ir lavonų nuotraukos yra pats tiesiausias ir primityviausias kelias į žmonių emocijas. Tai apeliavimo į sąžinę ir kaltės jausmą klasika. Klaikios realybės iliustracijos turi dvejopą naudą: ir tiems, kas manipuliuoja, ir tiems, kuriais manipuliuoja.
Pastarieji įsivaizduoja, kad su draugais pasigardžiavę mirusio berniuko fotografija taps skaistesni ir keliais spustelėjimais išpirks savo nuodėmes ar pelnys karmos taškų – priklausomai nuo tikėjimo vėjo krypties. Tarsi užteks paraudoti, pasigailėti, ir kitų akyse pakilsi kaip jautrus dvasinguolis, gelbėjantis pasaulį.
Iš tikrųjų nieko tu negelbėji – vien imituoji susirūpinimą ir geresniu tampi tik pats sau. Rodyti ir aptarinėti pasibaisėjimą keliančius vaizdus – tiek pat prasminga, kiek rištis visokius kvailus kaspinus, savo profilio nuotrauką feisbuke pažymėti kokiomis nors rožinėmis gėlytėmis ar žiedeliais ar stilingai nusiskusti galvą plikai, kai kažkas tuo metu sunkiai serga vėžiu.
Tokios infantiliškos akcijos yra visiškai tuščios. Tai – ne jokia parama ir ne joks problemos sprendimo būdas. Ligoniui nuo šių sveikuolių pakvailiojimų nepagerės ir jis nepagis. „Atkreipti visuomenės dėmesį“, „viešai apie tai kalbėti“ – glitūs šabloniniai argumentai, pagaminti farmacijos kompanijų viešųjų ryšių laboratorijose. Ten pat gaminami cheminiai nuodai, kurie iš tikrųjų negydo ir dar labiau kenkia.
Bet kol kas pasukime į karščiausių įvykių sūkurį. Jaučiate – šiuo metu vyksta masinės pabėgėlių krizės degustacija. Ir štai į kokias išėdas ji išvirsta. Net iki Baltijos pakrantės buvo atplukdyta idėja nuo karo bėgančius nelaimėlius sotiems Europos buržujams priglausti savo namuose.
Kai kurie lietuviai jau pučiasi: jei esate tokie beširdžiai netolerantiški ksenofobai, islamofobai, šovinistai, seksistai bei homofobai, štai imsiu ir pasikviesiu pas save ant sofutės pagyventi pavargėlių iš svetimų Alacho žemių šeimynėlę. Kiti taikys kvotas ir sako, kad priims tik krikščionis.
Ir vienu, ir kitu atveju – tauru, šaunu. Daugybė liuksų ir „like“. Išskyrus vieną smulkmeną. Peršasi prognozė: visi tie pažadai išsitrins be jokio pėdsako kaip įrašai feisbuko sienoje arba kaip milijonai, skirti migrantų adaptacijai ir integracijai.
Moraliniai gelbėtojai susikūprins ir užsimerks dar anksčiau, nei apšilę ir taip karšto būdo Ruklos rezidentai ims reikšti pretenzijas bei maištauti, kad niekingos pašalpos čia juos žemina, socialiniai būstai – per maži, oras – per prastas.
Tuomet pažadukai, kurie dar neseniai vaizdavosi plačiai išskėtę rankas pavargusiems atklydėliams, teisinsis, kad pabėgėlius jie siekė į savo namus priimti metaforiškai. Kad namai – tai visa plačioji Europa, o ne nuosavas dviejų kambarių butas ar vasaros sodyba prie ežero su žemės ūkio paskirties sklypu.
Kad turėjo omeny, jog ne konkretaus būsto ar daržinės durys, o širdys bus atviros kultūriniam dialogui. Galiausiai – kad ir nežadėjo karo nuskriaustųjų priimti visam laikui, o kvietė juos tik užeiti išgerti arbatos. Ir išvis – atstokite.
Tačiau ne parodomasis svetingumas, ne apsimetėliškas dosnumas, net ne nuoširdus gailestingumas ir ne spygliuotos valstybių sienos ar pakrantės galutinai sustabdys išalkusių ir paklaikusių pabėgėlių su kūdikiais ant rankų bei į jų minią įsimaišiusių ekonominių veltėdžių ir nuprotėjusių teroristų chaosą.
Visi iki šiol sugalvoti jų gelbėjimo projektai tėra kaip tas žalingas cheminis preparatas sunkios ir klastingos ligos atveju: tik trumpam palengvina simptomus, o iš tikrųjų ne tik nepadeda, bet dar ir problemas aštrina.
Už žaizdotą pabėgėlių dėmę, plintančią į Vakarų pusę, atsakomybę pirmiausia turėtų prisiimti tie, kas kursto ir skatina karus. Tačiau akivaizdu, kad tai būtų tik teorija, utopija.
Nebijokite – ilgainiui jūsų žvilgsnis ir emocijos atbuks, pabėgėlių tragedijų masuotės taip giliai jūsų nebejaudins, ir šie reginiai taps tokie įprasti kaip nebe pirmą kartą matyti prisikėlę zombiai amerikiečių vaidybiniuose filmuose, kurtuose 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūroje.
Vis dėlto kai raudų dėl mirštančių kūdikių banga atslūgs, dar nereiškia, kad žmonės nesitrauks iš gimtųjų kraštų, kur nekalti civiliai žūsta nuo pamišusių džihadų kulkų arba kokių nors išmaniųjų NATO bombų. Tiesiog vienas siaubo scenas keis kitos.
Nepriklausomai nuo to, ar jomis ir toliau viešai stiprinsitės net apsilaižydami, ar jau būsite pasisotinę tiek, kad tik per barzdą varvės, tokių istorijų bus dar tūkstančiai. Skirtumas nuo įtempto siužeto siaubo kino, kad visa tai – realybė, ir jos pagrindinis režisierius lieka nežinomas arba blankiai nuspėjamas.
Tik klausimas – kiek dar ilgai gintaro krašto žiūrovai turės prabangą tautų kraustymosi trilerį smaguriaudami stebėti nuotoliniu būdu ir svajoti apie kultūrų draugystę bei sapnuoti mūsų darnią integraciją į tolerantišką atvykėlių visuomenę?
