Kodėl? Todėl, kad politikai patys noriai toje pelkėje mirksta – kartu su didžiuliais pinigais, išleidžiamais „kovai“ su šiuo šešėliu.
Neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kiek Europos Sąjungos ir Lietuvos biudžeto milijonų jau išleista įvairiems projektams, kad atrankos procesai į valstybės tarnybą esą būtų skaidresni.
Žinoma, didžioji dalis tų sumų byrėjo iš ES kišenės, o, pinigus panaudojusių Lietuvos valdininkų akimis, būtų tiesiog kvaila jų nepaimti sugalvojant vis naujų projektų kuo painesniais ir įmantresniais biurokratiniais pavadinimais.
Vienas tokių projektų, trukęs kelerius pastaruosius metus, buvo „Valstybės tarnautojų atrankos sistemos tobulinimas“. Jo finansus valdė pagrindiniai šios srities prižiūrėtojai – Vidaus reikalų ministerija ir jai pavaldus Valstybės tarnybos departamentas (VTD).
Būtent VTD neseniai viešai išliaupsino save ir šio projekto rezultatus. Esą sukurtos tiek minimalių gebėjimų dirbti valstybės tarnyboje, tiek eiti joje vadovaujamas pareigas tikrinimo metodikos bei moduliai.
Giriamasi, jog tai, viena vertus, gerokai sumažino popierizmą, kita vertus, maksimaliai apribojo atrenkančiųjų kandidatus savivalės ir protekcionizmo galimybes.
Teigiama, kad atrankas jau įveikė tūkstančiai žmonių, jie dalyvavo įvairiuose mokymuose, tobulinimosi kursuose, tad projekto sėkmė ir efektyvumas VTD skatina kurti naujus „pažangius žmogiškųjų išteklių valdymo įrankius“.
Bet aidint šioms džiugioms naujienoms nuskambėjo ir kitokia, priešingą nuotaiką skatinanti žinia – šiuo metu mažiausiai 38 valdiškų institucijų vadovų postuose jau metus ar net ilgiau sėdi laikinieji vadovai.
Šiame būryje institucijų ryškiausiai išsiskiria tos, per kurių rankas teka solidūs Europos ir Lietuvos biudžeto pinigų srautai, taip pat tos, kurios vykdo didelius viešuosius pirkimus ar kontroliuoja svarbias valstybės gyvenimo sritis.
Tarp tokių – po Finansų ministerijos sparnu esantis Muitinės departamentas, Krašto apsaugos ministerijos valdomas Infrastruktūros plėtros departamentas, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos.
Ką reiškia tokia bevaldystė? Kai kurie opozicijoje esantys politikai pagrįstai įtaria, jog šie postai gali būti saugomi saviems statytiniams. Tiems, kurie po „skaidrių“ konkursų į tas kėdes neatsisėdo tik todėl, kad dėl jų užkulisiuose dar galutinai nesusitarė pagrindinės interesų grupės, be to, tokie valdininkai neatitinka net formalių reikalavimų šiems postams užimti.
Tiesa, Vidaus reikalų ministerija tokius įtarimus neigia ir tikina, jog parengti atrankos į vadovų postus patobulinimai, – jau spalį turėtų įsigalioti reikalavimas, kad konkursai į atsilaisvinusias pareigas turi būti paskelbti ne vėliau kaip per tris mėnesius.
Galbūt tai ir sumažins politinės korupcijos galimybes. Bet kol kas sunku įžvelgti, kad artimiausiu metu būtų pasiektas esminis lūžis šioje srityje.
Dar vienas politinės korupcijos ir protekcionizmo metodas, kurį plačiai taiko į valdžią patekusios partijos, – iš pradžių saviškius susodinti į politinio pasitikėjimo pareigas valstybės institucijoje patarėjais ar padėjėjais, o vėliau juos perkelti į karjeros postus.
Vienas naujausių pavyzdžių, akis badančių įžūlumu, – buvusios nuteistosios Darbo partijos juodųjų finansų byloje G.Vitės skrydis iš socialinės apsaugos ir darbo ministrės A.Pabedinskienės patarėjo posto į Darbo biržos direktoriaus pavaduotojo kėdę. Prieštaringai vertinama „darbietė“ tokią karjerą sugebėjo padaryti per kelias dienas.
Darbo partija, itin aktyviai besigananti šiose pievose, suranda vis naujų būdų prieiti prie postų, o kartu – ir pinigų. Pavyzdžiui, randa kokią nors nupiepusią ar ant išnykimo ribos atsidūrusią valdišką įstaigą ir mėgina ją paversti savo draustiniu.
Antai grupė Seimo „darbiečių“ registravo įstatymų pataisas, numatančias, jog visos žemės ūkio technikos registravimo procedūros, dabar padalytos savivaldybėms, turėtų būti patikėtos po Darbo partijos kontroliuojamos Žemės ūkio ministerijos sparnu merdinčiam sovietiniam reliktui Valstybinei mašinų bandymo stočiai.
Tokiu būdu įstaiga, pertvarkyta į valstybės įmonę, taptų pelningos rinkos monopolininke – greičiausiai su savais žmonėmis prie vairo.
Ar ne tokiais pat partiniais išskaičiavimais grįstas ir Darbo partijos susirūpinimas ne tik migracijos, pabėgėlių problemomis, bet ir naikinamu Migracijos departamentu? Šią įstaigą „darbiečiai“ ne tik nori atimti iš jų kritikuojamo vidaus reikalų ministro S.Skvernelio, bet ir paversti savarankiška, dar svarbesne žinyba.
Regint tokią klestinčią šešėlinių metodų ir galimos politinės korupcijos apraiškų įvairovę nerealu tikėtis, kad vien kuriant projektus gudriais pavadinimais ir taip esą tobulinant procedūras įmanoma užkardyti politinį protekcionizmą, kitaip sakant, savivalę skirstant valdiškus postus, o kartu ir mokesčių mokėtojų pinigus.
Neabejotina, jog čia daug aktyviau ir vaisingiau privalėtų veikti kontroliuojančios institucijos, tas pats Valstybės tarnybos departamentas, užuot garsiai didžiavęsis, jog vienam ar kitam projektui sėkmingai panaudoti ES milijonai.
