Jis taip pat neslepia kritikos šalies prezidentei Daliai Grybauskaitei už tai, kad ši nepasitaria su Seimu ir vis ištraukia kandidatus į generalinius prokurorus lyg iš nežinomybės.
– Pasaulio dėmesį buvo prikaustę debatai Jungtinėse Tautose (JT). Pasisakiusių valstybių vadovų tarpe išvydome ir mūsų šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę. Kaip vertinate jos kalbą, raginusią reformuoti sprendimų priėmimo procesą JT Saugumo Taryboje?
– Kalbų apie JT reformavimą netrūksta nuo pat šios organizacijos įkūrimo. Netrūksta ir svarstymų apie JT Saugumo Tarybos vaidmenį, nuolatinių jos narių sąrašo praplėtimą ir pan. Kitaip tariant, kalbėti apie šios organizacijos reformavimą – per daug nuvalkiota tema. Toks kalbėjimas turi būti pamatuotas bei atsakingas.
Mūsų prezidentės D. Grybauskaitės raginimas apriboti nuolatinių JT Saugumo Tarybos narių veto teisę, egzistuojant nuolatinių narių veto teisei, skamba tuščiai. Kaip pas mus jau tapo įprasta, prezidentė adresavo savo pasisakymą ne tarptautinei auditorijai, o mūsų vidaus politikos rinkai.
– Ką jūs turite omenyje, teigdamas, kad užsienio politikos areną prezidentė naudoja kaip instrumentą vidaus politikai?
– Mūsų užsienio politikos pagrindiniai veikėjai, visų pirma, prezidentė iš esmės užsiima įvykių komentavimu, o ne jų kūrimu. Užsienio politikoje reikia veiksmo, o Lietuva dabar pratinama prie to, kad užsienio politika – tai jos komentavimas. Tai – politologų darbas. Šalies užsienio politikoje nematyti realių veiksmų, neburiamos partnerystės koalicijos nacionalinių interesų įgyvendinimui.
– O kaip tada vertinate situaciją su pabėgėliais ir mūsų galimybėmis?
– Šiandien pridaryta tiek problemų, kad belieka neįsitempti ir atsipalaiduoti. Bet pasekmė akivaizdi, o būtent ES, tame tarpe ir Lietuvos, neveiklumas. Nuolatos pabrėžiame esantys ES dalis, bet realybėje apie tai pamirštame.
Neturėjome jokios politikos Sirijos atžvilgiu, nebuvo priverstas V.Putinas eiti į koaliciją prieš Basharą al-Assadą. Kodėl Europos Vadovų taryba nekreipė dėmesio į Graikijos, Italijos prašymus spręsti pabėgėlių problemą? O mes dar sugebėjome iš jų pasišaipyti.
– Prie ko čia mes? Prancūzija, Vokietija nesugebėjo rasti atsakymų, tad ką čia ta maža Lietuva...
– Ankstesnė Lietuvos patirtis rodo, kad Vilnius galėjo (neabejoju, ir gali) siūlyti Europai dienotvarkės klausimus. Tačiau tai buvo daroma veikime, partnerystės koalicijų sudaryme ir pan. Ką šiandien apie tai girdime? Iš esmės nieko. Lietuva tarptautinėje politikoje nebelaikoma veikėja. Kas nors už tai pareikalavo atsakomybės? Niekas. Niekas neatsakingas už tokią padėtį.
– Ar tai reiškia, kad šalies vadovė vengia atsakomybės?
– Yra ne tik užsienio, bet ir vidaus politikos pavyzdžių. Prezidentė pasakė, kad neprisiima atsakomybės už buvusio generalinio prokuroro Dariaus Valio kadenciją. Mat, pasak prezidentės, kai skyrė jį respublikos generaliniu prokuroru turėjo vieną informaciją, o dabar turi kitą. Praėjo daugiau kaip penkeri metai. Visi kartoja, kad prokuratūra yra gilioje krizėje.
Visi šiandien dejuoja, kad liko tik laikinasis generalinis prokuroras. O kas atleido pavaduotojus ir nepaskyrė naujų? Kam krinta atsakomybė už tai, kad laikinasis negali nei atostogauti, nei sirgti? Ar ne prezidentei? Gal Seimas galėtų imtis atsakomybės, keičiant generalinio prokuroro skyrimo tvarką?
Atsakomybė neprisiimama ir iš pamokų nesimokoma. Kandidatai į prokuratūros vadovus „traukiami“ iš nežinomybės, politinio dialogo su Seimu dėl kandidatų atsisakoma. Nejaugi taip sunku peržengti per ambicijas, pasitarti su Seimu.
Ir štai rezultatas: laikinasis prokuratūros vadovas Darius Raulušaitis sako, kad jis yra Prezidentės kareivis. Manau, kad tai yra vienas didžiausių smūgių teisėsaugai ir valdžių atskyrimo principui, kai generalinis prokuroras sakosi esąs ne nepriklausomas teisingumo veiksnys, o tik Prezidentės „kareivis“.
